Browsing by Affiliation "Istorijos ir archeologijos katedra / Department of History and Archaeology"

Kultūros paveldo objektų išsaugojimo tarybinio laikotarpio tyrimai yra itin aktuali XXI a. mokslinių tyrimų sritis, tačiau išsamios ir objektyvios analizės, apimančios archeologinių paminklų teisinį reglamentavimą ir apskaitos organizavimą iki šiol yra pasigendama, nors šie procesai turi glaudžias sąsajas su šiandieniniu archeologiniu paveldu ir jo apskaita. Objektyvios analizės atlikimui jau egzistuoja tam tikra laiko distancija, todėl sudaroma palanki terpė ne tik praeities tyrimams, tačiau ir galimybei pasimokyti iš praeityje padarytų klaidų. Tai suteikia magistrinio darbo temai naujumo ir aktualumo. Archeologinių paminklų apsaugai ir apskaitai skirti teisiniai dokumentai, tarybinio laikotarpio archeologų moksliniai tyrimai, bei XXI a. pradžioje publikuoti jų atsiminimai sudaro tam tikrą vaizdą, kaip buvo suvokiamos archeologinės vertybės, kokiais būdais buvo vykdoma šių paminklų apskaita ir apsaugos procesai. Vertingųjų savybių išsaugojimui Lietuvos TSR buvo skirti atskiri įstatymai ir nutarimai. Šie dokumentai ir yra magistrinio darbo tyrimo objektas. Magistrinio darbo chronologinio laikotarpio pradžia pasirinkta 1940 m. liepos 20 d., kuomet buvo priimtas pirmasis Lietuvos TSR Kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Į nurodytą laikotarpį patenka ir 1941 – 1944 m., kuomet Lietuva buvo okupuota Vokietijos. Tai įtakos archeologinių objektų apskaitai ir apsaugai neturėjo, nes liko galioti 1940 m. liepos 20 d. Kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Tyrimas baigiamas 1985 m., t. y. persitvarkymo sąjūdžio (Perestroikos) pradžia. Tyrimo objekto analizei iškeltas tikslas – nustatyti kaip teisniu požiūriu buvo suvokiami archeologiniai paminklai, kokia buvo šio suvokimo kaita ir kaip ji buvo įgyvendinta realybėje Lietuvos TSR. Šiam tikslui pasiekti buvo iškelti trys uždaviniai: 1) išanalizuoti sąvokos „archeologinis paminklas“ kaitą teisiniuose dokumentuose Lietuvos TSR; 2) išsiaiškinti kaip buvo reglamentuojama archeologinių objektų apskaita ir apsauga Lietuvos TSR; 3) ištirti kaip Lietuvos TSR egzistavęs archeologinių paminklų apsaugą ir apskaitą reglamentavę įstatymai veikė mokslinius archeologinius tyrimus. Išanalizavus tikslą ir uždavinius prieinamos išvados, jog teisiniu požiūriu „archeologiniu paminklu“ buvo suvokti kilnojamieji ir nekilnojamieji kultūros objektai, kurie turėjo išskirtinų savybių, leidusių juos priskirti šiai rūšiai. Tai suteikė jiems apsaugos ir apskaitos galimybes. Nors teisiniais aktais archeologinių objektų apskaita ir apsauga buvo reglamentuota vykdyti dar nuo 1940 m., tačiau Lietuvos TSR ji sistemingai pradėta tik nuo 1948 m. Moksliniuose archeologų tyrimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama pilkapių, piliakalnių ir kitų laidojimo paminklų tyrimams, be kita ko tarybiniu laikotarpiu dirbę archeologai teisiškai parengtas įstatymų taikymo instrukcijas papildė metodinėmis priemonėmis (1958, 1976), skirtomis archeologams bei paminklosaugininkams.

The demand for glassware in the northern part of Europe saw a marked growth only in the 16th century although the history of glassmaking goes back several millennia. The population of the Baltic region, including the city of Klaipėda (Memel in German), did not remain on the margins of the glass culture developments in the modern period. Glassware featuring plastic shapes, delicate silhouettes and transparent materials spread widely across the entire region and became an integral attribute of a daily life, sociocultural patterns, etiquette and even military art in a relatively short time. A great deal of archaeological investigations in different fields has been accomplished in Klaipėda, whilst daily life of Klaipėda in the modern period has attracted the least attention on the part of researchers thus far. We possess little knowledge on the old Klaipėda gastronomy and table culture, health practices, sociocultural life of urban population and cultural ties of the local population with other cities, countries and regions. The situation of Klaipėda as a port city accounts for a circulation of a greater variety of commodities in the city itself and also for a diversity in the patterns of use of such commodities, therefore perspectives of the city case analyses through the prism of the studies of glass artefacts provide a deeper glance into the problem, i.e. in addition to general knowledge on Klaipėda glass artefacts, an issue of the use of glassware in different walks of life of the city population in the modern period is dealt with representing an integral part of the expectations postulated in the contemporary science of archaeology. What kind of impact on sociocultural life of Klaipėda population in the modern period was made by other countries and regions: in what ways material-social and spiritual-cultural life of the urbanites was influenced, how and by what means diverse urban population groups created their identity and their sense of distinctiveness, – these are the questions that this work attempts to provide answers for, at least in part. A single case study, as a reference point, can bring a significant contribution to the analysis of sociocultural history of other cities and towns of the same period in the territory of present - day Lithuania or former Prussia. It is easy to notice that the amount of archaeological data is increasing annually, and research of protected artefacts is expanding, nonetheless, imbalances in the development of the chains of data collection, its systematisation and interpretation remain an acute issue in the archaeological research both in Klaipėda and in Lithuania as a whole. In keeping with a concept that a consistent research of discreet groups of artefacts is a key element in the studies of urban life of earlier periods, a special focus is given to the heretofore understudied glassware items of Klaipėda, of which little information is available today. This fact has provided an incentive to effectively address the accumulated problems on both methodological and theoretical levels. Glassware, unlike pottery ware, has been used in the Lithuanian archaeological practice to a lesser degree for the purpose of characterisation of archaeological layers and structures, and for the interpretation and evaluation of changes in urban development, historical facts and processes. Thus far, glassware finds in Lithuania have not been systemised, classified or dated in chronological order, neither harmonisation of glass terminology and data documentation system has been attained, hence the question regarding museum assets is actualised, with a special focus on why and what glass artefacts should be preserved and which ones should be regarded not as significant in terms of scientific research. The glassware research provides an opportunity to compare manufacturing technological advancements, the glass culture transformations, and the expansion of import geography in Klaipėda over a period exceeding 300 years. Furthermore, it is not for nothing that circulation of the glassware in the modern period is linked to the consumption of alcoholic beverages, involving the research of consumption patterns through the medium of glassware, which opens up prospects for tackling social issues brought about by alcohol consumption, the causes and possible solutions thereof the modern world is still seeking for. As a matter of fact, this research may present a value for a general public that holds an opinion that a form of individual expression, involving things or certain products, is a feature of a modern consumer only. It must be noted that glass artefacts and perspectives of their analysis have not been properly considered neither by archaeologists of Lithuania nor archaeologists of other south-eastern Baltic region countries, which has prevented an objective assessment of general trends in the development of glass culture across the entire Baltic region. The object of this research is the development of manufacturing, or craft production, techniques, otherwise known as manual glassblowing, of glassware and culture of its use in Klaipėda in the modern period.

Disertacijoje, remiantis publikuotais ir nepublikuotais archyviniais dokumentais, periodika, interviu medžiaga, naudojantis naratyviniu, istorinės analizės, lyginamuoju ir dalyvaujamojo stebėjimo metodais, plačiame istoriniame kultūriniame kontekste yra nagrinėjama didžiausioje Holokausto vietoje Lietuvoje įsteigto Panerių memorialo raida 1944-2016 metais. Memorialas yra analizuojamas kaip oficialios atminimo politikos vykdymo instrumentas, atminimo politikos raiškos ir kristalizavimosi vieta, bei į skirtingų politinių ideologijų ir institucijų formuojamą atminimo erdvę. Disertacijoje analizuojamos masinių žudynių Paneriuose vaizdinio reikšmė (-s) skirtingose atminimo kultūrose, nagrinėjama masinių žudynių Paneriuose istorijos ideologinė panauda, Panerių muziejaus ekspozicijos transformacijos bei ideologinės šių transformacijų prielaidos, atskleidžiamas Holokausto memorialų Lietuvoje vaidmuo sovietinėje ir posovietinėje atminimo politikoje.

Visas XVIII a. pabaigos ir XIX a. pr. laikotarpis buvo įtemptas. Lietuvą įjungus į Rusijos imperiją, keitėsi jos administravimas, o tuo pačiu ir anksčiau nusistovėjęs teritorijos vidaus gyvenimo tvarkymas. Nenurimstant pasipriešinimo padalijimams judėjimui, vyko ginkluoti sukilimai, kurie nusinešė daug gyvybių. Jie vienaip ar kitaip palietė daugelio Lietuvos šeimų gyvenimus. Iš pastarųjų ypač išskirti reikia 1794 m. Tado Kosciuškos ir 1831 m. sukilimus. Pasitelkiant bažnyčių metrikų knygomis, galime bent iš dalies nustatyti kaip šie sukilimai paveikė parapijų bendruomenių gyvenseną.

Stiklo dirbinių poreikis šiaurinėje Europos dalyje ženkliai išaugo tik XVI amžiuje, nors pati stiklininkystės amato istorija skaičiuoja net kelis tūkstančius metų. Stiklo kultūros vystymosi paraštėse naujaisiais laikais neliko ir Baltijos jūros regiono, įskaitant ir Klaipėdos miestą (vok. Memel), gyventojai. Plastiškų formų, grakščių siluetų, akimi perregimi stiklo gaminiai ne tik plačiai išplito visame regione, bet per sąlyginai trumpą laiką tapo neatsiejamu kasdienybės, sociokultūrinio gyvenimo, etiketo, medicinos ar net karybos atributu. Klaipėdos archeologijos tyrimų srityje nuveikta išties nemažai, vis dėlto naujųjų laikų Klaipėdos miesto kasdienybės istorija yra mažiausiai mokslininkų dėmesio iki šiol sulaukusi sritis. Nedaug žinome apie senosios Klaipėdos gastronomiją ir stalo kultūrą, sveikatinimą, miestiečių sociokultūrinį gyvenimą ar šio miesto gyventojų kultūrinius saitus su kitais miestais, šalimis ir regionais. Klaipėdos, kaip miesto-uosto, situacija lėmė ne tik įvairesnių prekių cirkuliaciją pačiame mieste, bet kartu ir šių prekių naudojimo įvairovę, todėl šio miesto atvejo analizės perspektyvos per stiklo artefaktų studijas leidžia į problemą pažvelgti giliau, t. y., be Klaipėdos stiklinių artefaktų bendrojo pažinimo, sprendžiamas ir šių dirbinių naudojimo skirtingose miestiečių gyvensenos srityse naujaisiais laikais klausimas, o tai neatsiejama nuo šiuolaikiniam archeologijos mokslui keliamų lūkesčių. Kokią įtaką naujųjų laikų Klaipėdos miestiečių sociokultūriniam gyvenimui darė kitos šalys ir regionai: kaip tai veikė gyventojų materialinį-socialinį ir dvasinį-kultūrinį gyvenimą, kaip ir kokiomis priemonėmis čia gyvenusios skirtingos miestiečių grupės kūrė tapatumo ir kartu išskirtinumo jausmą, – tai klausimai, į kuriuos šiuo darbu bent iš dalies ir siekiama atsakyti. Vieno atvejo studija, kaip atraminė, gali nemenkai prisidėti analizuojant ir kitų to paties laikotarpio dabartinės Lietuvos ar buvusios Prūsijos senamiesčių sociokultūrinę istoriją. Nesunku pastebėti, kad archeologinių duomenų kasmet gausėja, saugomų artefaktų tyrimai plečiasi, tačiau medžiagos kaupimo, jos sisteminimo ir interpretavimo grandžių vystymosi netolygumas dar ir šiandien išlieka aktualia ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos archeologijos problema. Laikantis nuostatos, kad nuoseklūs paskirų artefaktų grupių tyrimai yra svarbus dėmuo ankstesnių laikotarpių miestietiškai gyvensenai pažinti, dėmesys projektuojamas į kol kas mažai tyrinėtą, todėl ir menkai pažintą Klaipėdos stiklinių artefaktų medžiagą. Tai paskatino spręsti susikaupusias problemas iš esmės tiek metodiniu, tiek teoriniu lygmenimis. Stikliniai dirbiniai, skirtingai nei keraminiai indai, Lietuvos archeologijos praktikoje retai buvo taikyti tiek archeologiniams sluoksniams, struktūroms apibūdinti, tiek miesto raidos pokyčiams pagrįsti, istoriniams faktams, procesams vertinti bei interpretuoti. Iki šiol stikliniai radiniai Lietuvoje dar nebuvo sisteminti, klasifikuoti ar nustatyta jų chronologinė seka, nebuvo ir vienodinta stiklo terminija ar medžiagos dokumentavimo sistema, taigi aktualizuojamas ir muziejinių vertybių klausimas, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kodėl ir kokius stiklo artefaktus būtina saugoti, o kokius turėtume laikyti moksliškai ne tokiais reikšmingais. Stiklo dirbinių tyrimai suteikia galimybę palyginti ir jų gamybos technologijų kaitą, stiklo kultūros pokyčius, importo geografijos plėtotę Klaipėdoje daugiau nei 300 metų laikotarpiu. Be to, naujaisiais laikais išplitę stiklo dirbiniai neatsitiktinai siejami su svaigiųjų gėrimų vartosena, o per stiklo dirbinius – ir jų vartojimo kontekstų tyrimus, atsiveria galimybė aiškintis dėl alkoholio vartojimo kilusias socialines problemas, kurių priežasčių ir sprendimo būdų šiuolaikinis pasaulis vis dar ieško. Be kita ko, šis tyrimas gali būti reikšmingas ir plačiajai visuomenei, manančiai, kad individo raiškos forma, pasitelkiant daiktus ar tam tikrus produktus, yra būdinga tik šiuolaikiniam vartotojui. Pažymėtina, kad stikliniai artefaktai ir jų analizės perspektyvos iki šiol nebuvo įvertinti ne tik Lietuvos, bet ir kitų pietrytinės Baltijos jūros pakrantės šalių archeologų, ir tai neleido objektyviai nustatyti bendrosios stiklo kultūros plėtros situacijos visame Baltijos jūros regione. Tyrimo objektu šiame darbe laikoma manufaktūrinės gamybos, dar kitaip – rankinio pūtimo – stiklo dirbinių raida ir jų naudojimo kultūra Klaipėdoje naujaisiais laikais.

Remiantis istoriografijoje aptariamais Juozapo Mykolo Karpio asmeniniais ryšiais, Karolį Stanislovą Radvilą liečiančiais istoriniais tyrimais, Konstantiną Kazimierą Bžostovskį liečiančiais šaltiniais ir pasinaudojant kokybinės prozopografijos prieities galimybėmis, nustatyti poveikių kontekstą tarp šių asmenybių, jų pobūdį bei reikšmę Juozapo Mykolo Karpio karjerai XVII a. pab. – XVIII a. 3-iojo dešimtmečio pr.

XVI a. II p. po LDK administracinės ir teismų reformos, pavietuose buvo suformuotos naujos teisminės institucijos - Pilies, Pakamario, ir Žemės. Būtent pastarasis teismas buvo laikomas bajorijos savivaldos simboliu. Istoriografijoje egzistuoja keletas kontroversijų dėl Žemės teismo. Pirma jų, kad nors šis teismas ir buvo bajoriškosios „demokratijos" simboliu, tačiau vis dėlto didikai galėjo daryti poveikį teismo teisėjams. Kita, kad Žemės teismo teisėjai pagrinde buvo viduriniosios klasės bajorai. Kita vertus, tokios išvados istoriografijoje buvo pasiektos nagrinėjant daugiau rytines LDK žemes, tik fragmentiškai paliečiant vakarų LDK. Ypatingai mažokai darbų skirta Žemaitijos Žemės teismo XVI a. II p. ir jo personalo analizei. Tad šis darbas skirtas būtent šiai istoriografinei spragai užpildyti.