Piliakalnių įpaveldinimo veiksniai Lietuvoje 1919–1990 m.

Disertacijoje „Piliakalnių įpaveldinimo veiksniai Lietuvoje 1919–1990 m.“ tirti Lietuvos piliakalnių įvairiaprasmio pažinimo veiksniai ir tendencijos 1919–1990 m. Pagrindinis dėmesys skirtas jų tapsmo paveldo objektais keliams, būdams bei metodams įvardyti. Tyrime siekta kompleksiškai išnagrinėti veiksnius, sąlygojusius piliakalnių vietą šiandieninėje Lietuvoje. Piliakalnių raiška nustojus juos naudoti pagal pirminę paskirtį iki šiol buvo likusi už tyrinėtojų dėmesio ribų. Darbe atskleistas įvairiapusės žmonių veiklos poveikis piliakalniams jų tapimo kultūros paveldo objektais laikotarpiu, atlikta šių poveikių įtakos piliakalnių išsaugojimo ir suvokimo procesams analizė. Piliakalnius aktualinusiais poveikiais laikomi jų įpaveldinimo procesas, populiarinimas visuomenėje, mokslinių tyrimų įtaka, tvarkymas bei pritaikymas. Išanalizavus plačią 1919–1990 m. šaltinių bazę disertacijoje pateikiamos išvados, leidžiančios identifikuoti pagrindinius piliakalnių tapsmo gerai žinomais praeities objektais momentus. Tai Valstybės archeologijos komisijos 1934–1936 m. įdirbis bei jo vėlesnis išlaikymas, visuomenės įtraukimas į piliakalnių svarbos suvokimą per visuomenines organizacijas, aktyvi atskirų asmenų veikla, piliakalnių mokslinio pažinimo išaugimas, žinių apie juos sklaida visuomenėje ir nacionalinės paveldosaugos formavimosi ypatumai.

The dissertation entitled ‘Factors Influencing the Granting of Heritage Status to Hillforts in Lithuania between 1919 and 1990’ examines the factors and tendencies that influenced the diverse approaches to Lithuanian hillforts from 1919 to 1990. This study focuses on the means and methods of hillforts obtaining the status of cultural heritage. It also aims to analyse the factors that have determined their significance in today's Lithuania. The development of hillforts after they ceased being used according to their primary function has never been studied by researchers until now. The work reveals the impact of various human activities on hillforts in the period after they were designated as cultural heritage objects and analyses the influence of preservation and perception of hillforts. Processes that have increased the importance of the hillforts include the granting of heritage status, growing popularity among the general public, scientific research, maintenance and adaptation for visitors. This dissertation analyses a wide range of sources from 1919 to 1990, which allows the identification of the main factors that led to hillforts becoming well-known objects of the past. It can be concluded that the activity of the State Archaeological Commission in 1934-1936 made the largest contribution to preserving the hillforts and consolidating their importance. The State Commission’s work continued through the involvement of the general public in recognising the importance of hillforts through public organisations, the active participation of individual actors, the ever-expanding database of scientific knowledge about hillforts, the dissemination of data to the wider audience, as well as the development of a national heritage protection system.