13-15 metų amžiaus tinklininkų tarpasmeninių santykių sąsajos sistemoje treneris-sportininkas-tėvai

Šiame darbe analizuojama, kaip tarpasmeniniai santykiai suprantami ir vertinami tinklinio sporto šakoje trenerių-sportininkų-tėvų požiūriu. Tyrimo tikslas - atskleisti tarpasmeninių santykių sąveiką tarp tinklinio trenerių, jų ugdomų 13-15 metų auklėtinių ir tėvų. Tyrimas buvo vykdomas 2023 m. sausio – vasario mėnesiais, naudojant anketinės apklausos metodą. Tarpasmeniniai santykiai buvo vertinami pagal Lisinskienės, Lochbaum, May ir Huml (2019) sudarytą T-S-T santykių skalę PNPCAP (angl. Positive and Negative Processes in Coach-Athlete-Parent interpersonal relationships). Anketą sudarė 19 klausimų. Anketinė apklausa atlikta mišriu būtu, užpildant anketą internetu per apklausa.lt., taip pat popierinės anketos pildytos Lietuvos tinklinio U16 ir U15 čempionatų metu. Tyrimas atliktas laikantis etikos principų. Viso tyrime dalyvavo 636 respondentai, iš kurių daugiausia apklaustųjų buvo tinklinį sportuojantys vaikai – 53,5 proc. (n=340). 250 respondentų buvo tėvai (39,3 proc.) ir 46 apklausti - treneriai (7,2 proc.). Daugiausia tiriamųjų buvo moterys (81,8 proc.). Trenerių tarpe daugiausia buvo turinčių bakalauro laipsnį (47,8 proc.), dirbančių daugiau nei 11 metų (41,3 proc.), dirbančių tik treneriais (58,7 proc.) ir treniruojančių tik mergaites (47,8 proc.). Didžioji dalis sportininkų buvo 15 metų (52,1 proc.), gyvenantys su abiem tėvais (77,6 proc.), daugiausia sportuojančių tik vienerius metus (27,9 proc.), iki šiol dirbę tik su vienu treneriu (57,9 proc.), lankantys sporto mokyklą (86,2 proc.) ir sportuojantys keturis ir daugiau kartų per savaitę (48,5 proc.). Daugiausia tėvų augina 13 metų (41,6 proc.) paauglius, kurie sportuoja tris metus (22,4 proc.), treniruotes lanko 3-4 kartus per savaitę (57,2 proc.) ir iki šiol yra turėję vieną trenerį (70 proc.). Didžioji dalis tėvų patys anksčiau yra sportavę (62,8 proc.). Tyrime buvo naudoti literatūros šaltinių analizės, aprašomosios statistikos (imčių vidurkiai, standartiniai nuokrypiai, procentinės reikšmės) metodai, skirtumams tarp keleto nepriklausomų imčių palyginti buvo naudojama vieno faktoriaus dispersinė analizė (one-way ANOVA). Statistiniam reikšmingumui įvertinti pasirinkta reikšmingumo lygmuo p<0,05, statistinis reikšmingumas vertintas pagal Stjudento t kriterijų. Sąsajoms nustatyti naudotas Spearman koreliacijos koeficientas. Tyrimo duomenys apdoroti Microsoft Word ir SPSS 21 kompiuterinių programų paketais. Analizuojant bendravimą tarpasmeninių santykių kontekste nustatyta, kad daugiausia tinklinio trenerių su vaikais ir jų tėvais minimaliai palaiko santykius, perduoda tik svarbiausią informaciją, tačiau reikšmingai daugiau mamų (p<0,05) teigė, jog stengiasi bendrauti, palaikyti santykius su savo vaiku ir treneriu per sportą. Sportininkų nuomone tėvai domisi jų sportu, tačiau su treneriu artimo bendravimo nepalaiko, reikšmingi skirtumai nustatyti lyties, amžiaus, treniruočių dažnumo, trenerių skaičiaus ir sportinės patirties atžvilgiu (p<0,05). Trenerių vaidmens vertinimo rezultatai leidžia teigti, kad treneriams tarpasmeniniuose santykiuose svarbiausias treneris - pasitikėjimo vertas pavyzdys, kuris užsitarnauja vaikų pasitikėjimą. Tinklininkams svarbiausia, kad treneris būtų kaip mokytojas, kuris moko technikos, taktikos, fizinio rengimo taip pat svarbus trenerio, kaip tėvų ir vaikų suartėjimo sporte tarpininko vaidmuo (p<0,05). Kuo dažniau ir kuo ilgiau tiriamųjų vaikai sportuoja, tuo tėvai trenerį labiau vertina kaip pasitikėjimo vertą pavyzdį. Neigiamas trenerio pavyzdys tyrime dalyvavusiems respondentams buvo mažiausiai svarbus vaidmuo. Nustatyta, kad trenerių, tėvų ir sportininkų tarpasmeninių santykių raiška yra labiau pozityvi nei negatyvi. Pozityvių santykių raiška aukštesnė yra vyriškos lyties respondentų grupėje, negatyvių – moteriškos lyties tarpe (p>0,05). Respondentams tarpasmeniniuose santykiuose svarbiausias yra komandinis darbas (p<0,05), mažiausiai svarbi - komunikacija (p>0,05), kai kiekvieno dalyvio išsakyta mintis yra svarbi ir aptariama. Išanalizavus tarpasmeninių santykių procesų sąsajas nustatytas teigiamas labai stiprus ryšys tarp tvirto ir aiškaus žinojimo, kad T-S-T yra stipri komanda ir paramos. Taip pat kuo labiau vienas iš dalyvių yra labiau įsitraukęs, tuo tarpasmeniniai santykiai yra mažiau palaikantys, silpnėja komandiškumo jausmas, mažėja pagarba vienas kitam ir komunikacija. Analizės metu nustatyta sąsja, kad kuo tiriamieji trenerį labiau vertina kaip mokytoją, tuo jiems svarbesnis yra ir trenerio, kaip pasitikėjimo verto pavyzdžio vaidmuo.

This paper analyzes how interpersonal relationships are understood and evaluated in volleyball from coach-athlete-parents view of point. The purpose of the study is to reveal the interaction of interpersonal relationships between volleyball coaches, their 13-15 years old athletes and parents. The study was conducted in 2023 of January-February, using the questionnaire survey method. Interpersonal relationships were assessed according to the PNPCAP (Positive and Negative Processes in Coach-Athlete-Parent interpersonal relationships) scale of C-A-P relationships developed by Lisinskienė, Lochbaum, May and Huml (2019). The questionnaire consisted of 19 questions. The questionnaire survey was carried out in a mixed way, filling out the questionnaire online (anketa.lt), and a paper questionnaires was filled out during the Lithuanian volleyball U16 and U15 championships. The research was conducted in accordance with ethical principles. A total of 636 respondents participated in the study, the majority of respondents were children volleyball players - 53.5 percent. (n=340). 250 respondents were parents (39.3%) and 46 respondents were coaches (7.2%). Most of the subjects were women (81.8%). Most of the coaches had a bachelor's degree (47.8%), worked for more than 11 years (41.3%), worked only as coaches (58.7%) and coached only girls (47.8%). Most of the athletes were 15 years old (52.1%), living with both parents (77.6%), most of them had been playing volleyball for only one year (27.9%), so far worked only with one coach (57.9 %), attending a sports school (86.2%) and exercising four or more times a week (48.5%). The majority of parents are raising 13-year-old teenagers (41.6%), who have been playing volleyball for three years (22.4%), have trainings 3-4 times a week (57.2%) and so far only work with one coach (70 percent). The majority of parents have played sports before (62.8%). Research metods: analysis of scientific literature sources, descriptive statistics (sample averages, standard deviations, percentage values), one-way ANOVA was used to compare the differences between several independent samples. The level of significance p<0.05 was chosen to assess statistical significance, which was assessed according to the Student's t test. Spearman's correlation coefficient was used to determine associations. Research data were processed with Microsoft Word and SPSS 21 computer program packages. Analyzing communication in the context of interpersonal relationships, it was found that most volleyball coaches maintain minimal relationships with children and their parents, transmitting only the most important information, but significantly more mothers (p<0.05) said that they try to communicate and maintain relationships with their child and coach through sports. According to the athletes, parents are interested in their sports, but do not support close communication with the coach, significant differences were found in terms of gender, age, frequency of training, number of coaches and sports experience (p<0.05). The results of the evaluation of coaches’ roles shown that in interpersonal relationships the most important role for them is a trustworthy role model who earns children's trust For volleyball players, the most important thing the coach as a teacher who teaches technique, tactics, physical training, also important coach as a mediator who brings together parent and children in sport (p<0.05). The more often and longer children are playing volleyball, the more parents value the coach as a trustworthy role model. In the study the negative coach role was the least important for the respondents. It was found that the expression of interpersonal relationships between coaches, parents and athletes is more positive than negative. The expression of positive relations is higher in the group of men, negative - among women (p>0.05). For the respondents, teamwork is the most important (p<0.05) and communication is the least important (p>0.05) in interpersonal relationships. After analyzing the links between interpersonal relationship processes, a positive relationship was established between the strong and clear knowledge that C-A-P is a strong and support team. Also, the more involved one of the participants is, the less supportive interpersonal relationships are, teamwork, respect and communication become weaker. Also during the analysis, it was found that the more the subjects value the coach as a teacher, the more important for them is the coach as a trustworthy role model.