Slavų kalbų salos šiaurės rytų aukštaičių (ŠRA) areale: kalbiniai ir kultūriniai kontekstai
| Author(s) | ||
|---|---|---|
LT | ||
Lietuvių kalbos institutas | LT |
| Date Issued | Volume | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2024 | 69 (2) | 114 | 130 |
Straipsnyje analizuojamas šiaurės rytų aukštaičių (toliau – ŠRA) patarmių arealas tradiciškai pasižymi gausiais kalbiniais ir kultūriniais ryšiais. Čia palyginti ilgą laiką greta gyventa skirtingų tautybių (lietuvių, latvių, lenkų, rusų, judėjų) žmonių, kalbėjusių savo etninėmis kalbomis; čia susipina katalikų, reformatų, rusų stačiatikių, senosios stačiatikių bažnyčios atstovų (sentikių) ir judėjų tikėjimą išpažįstančių žmonių likimai. XXI amžiuje šiame areale išliko tik pavienės slavų kalbų salos. Straipsnio tikslas – nustatyti slavų kalbų salų gyvybingumą ŠRA teritorijoje XXI a. pradžioje, atsižvelgiant į etninio ir konfesinio įvairavimo poveikį ne tik kalboje, bet ir tapatybiniame gyventojų portrete. Išanalizavus turimus duomenis galima teigti, kad ŠRA areale lietuvių kalba užima stipriojo kalbos varianto poziciją. Dėl įvairių sociokultūrinių priežasčių vietos slavai perima vietinį lietuvių kalbos variantą ir kalbėdami lietuviškai išlaiko tik kai kurias sunkiau pastebimas, lietuvių geolingvistikoje įprastai vadinamas blankiosiomis, savo gimtųjų kalbų ypatybes. Kalba, kaip vienas iš pagrindinių tautinės tapatybės rodiklių, prarandama palaipsniui: iš aktyviosios kaimo bendruomenės vartosenos pereina į namų / šeimos domeną ir vėliau į paskutinę vartosenos fazę – vidinę kalbą. Kadangi slavakalbiai turi ribotų galimybių vietoje plėtoti socialinius ryšius savo gimtosiomis kalbomis, rusakalbiai vietos bendruomenių atstovai intensyviai integruojasi į lietuviškai kalbančiųjų bendruomenę. Galima prognozuoti, kad rusų kalbos salos Pãpilio ir Vabalniñko punktuose gali gana greitai sunykti. Antãšavos (Dar̃ šiškių) punktas XXI a. pradžioje kalbiniu požiūriu laikytinas homogenišku – jame dominuoja lietuvių kalbos regiolektas.
The Northeastern Aukštaitijan (NEA) sub-dialect area analysed in this paper is traditionally characterised by numerous linguistic and cultural links. For a relatively long time, people of different nationalities (Lithuanian, Latvian, Polish, Russian, Jewish), speaking their own ethnic languages, lived in this area side by side. After analysing the available data, one can state that, in the early twenty-first century, the Lithuanian language occupies the position of the strongest language variety in all the subdialect areas under discussion. For various socio-cultural reasons, local Slavs adopt the local (but usually not standard) variety of the Lithuanian language and, when speaking Lithuanian, they retain some of the less noticeable characteristics of their native languages. The loss of language as one of the main indicators of national identity is a gradual process: from the active use by the rural community, it proceeds to the home/family domain, and finally, to the last phase of use: the internal language. Since Slavic speakers have very limited opportunities to develop social contacts locally in their mother tongues, Russian-speaking members of local communities get intensively integrated into the local Lithuanian-speaking community. Thus, it can be predicted that the Russian-language islands at Papilỹs and Vabalniñkas subdialect areas may disappear quite quickly. In the early twenty-first century, the Antašavà (Dar̃ šiškiai) subdialect area is to be considered linguistically homogeneous: it is dominated by the Lithuanian language regiolect.