Browsing by Affiliation "Baltų filologijos katedra / Department of Baltic Phylology"

National costumes, as any other clothing, consist of separate parts, which, combined into a single unit, constitute a certain style. All parts of the costume are the elements of a particular fashion, they reflect the idea, attitude, and values. Studies of the costumes of Lithuania and other nations reveal the similarities and differences between the elements of clothing parts. Although the whole ensemble of the European national costume usually consists of the same parts that are influenced by customs, culture and climate of a particular country, the individual elements of costumes of different nations vary in shape and colour combinations. Among the clothing ensembles, apart from the main clothing elements that perform warmth-preserving, aesthetic, social, etc. functions as well as indicate the economic, social and marital (female headwear) status, there are the secondary additions, textile embellishments (accessories) that are not always immediately noticeable. Some of them are not only fancy but also practical additions to the costume (sacks, attachable pockets), they are usually worn underneath the upper garment and their purpose is similar to the purpose of purses and handbags – for women to carry small items. These handicrafts vary in shape, colours and patterns of decoration, but due to the specifics of their wearing, they are less noticeable, less frequently noted (photographed, drawn), described and studied. Until now, the researchers interested in the Lithuanian national costume have been mostly focused on the problems of national clothing: the origins of creation, conceptions and interpretations, the relation between the concept of nationality and national costume. This research presents a textile detail which today has become almost compulsory in the ensemble of the national costume of Lithuania Minor and which helps to identify that the costume belongs to particular regions even without comprehensive knowledge of the composition of the national costume. A textile pocket of the national costume of Lithuania Minor is (should be) created (reconstructed) on the basis of the characteristics of textile pockets of historical clothing of Lietuvininkės (female inhabitants of Lithuania Minor). First of all, an analysis of textile pockets of Lietuvininkės in the context of textile pockets of historical folk and upper class clothing of Lithuania and neighbouring nations has been carried out. The development of textile pockets of the national costume of Lithuania Minor is studied in the context of Lietuvininkės’ pockets. The problem of the research: whether wearing and decoration of textile handiworks (pockets) of local residents Lietuvininkės of Lithuania Minor were related (directly or indirectly) to the expression of identity (being Lithuanian), or was it just a copy of handcrafts of simi-lar purpose from neighbouring nations; whether and, if so, in what way varied the characteristics of these handicrafts during the periods when historical folk clothing (17th–early 20th centuries) and the national costume (late 20th–21st centuries) were worn. Purpose: to study the development of textile pockets of the national costume of Lithuania Minor in the context of characteristics of his-torical clothing of Lietuvininkės and neighbouring nations as well as in the context of characteristics of pockets of upper class clothing.

Kokybiška ir kryptinga viešoji komunikacija teatrams suteikia galimybę pritraukti kuo didesnę žiūrovų auditoriją į reklamuojamus spektaklius. Klaipėdos dramos teatro viešasis diskursas apima itin platų reklaminių priemonių spektrą, kurį sudaro internetinis puslapis, socialiniai tinklai, įvairiose masinėse medijose publikuojami straipsniai ar rodomi reportažai. Tačiau viena iš seniausių ir svarbiausių teatro komunikacijos priemonių yra afišos ir spektaklių programėlės. Darbų, kuriuose būtų tiriama Lietuvos teatrų afišų ir spektaklių programėlių verbalumas ir vizualumas, ypač mažai, kompleksiškai ši medžiaga nėra analizuota. Todėl šiame darbe pirmą kartą retoriniu aspektu analizuojamos Klaipėdos dramos teatro afišos ir spektaklių programėlės, siekiant nustatyti, kokiomis komunikacinės raiškos priemonėmis yra siekiama pagrindinio tikslo – pritraukti žiūrovą į teatrą. Darbo tikslas – ištirti Klaipėdos dramos teatro afišas ir spektaklių programėles retoriniu aspektu. Darbo uždaviniai: 1) iš Klaipėdos dramos teatro archyvo surinkti ir suklasifikuoti spektaklių programėles ir afišas; 2) apžvelgti 2016–2018 m. Klaipėdos dramos teatro repertuarą; 3) išanalizuoti ir palyginti spektaklių afišų ir programėlių struktūrą ir jos kompozicijos ypatumus; 4) nustatyti afišų ir programėlių verbalines ir neverbalines ypatybes, kuriomis siekiama komunikacinių tikslų; 5) apžvelgti kalbinę raišką kalbos taisyklingumo aspektu. Išvados. Išanalizavus Klaipėdos dramos teatro spektaklių afišas ir programėles, galima teigti, kad minėtų komunikatų struktūra iš dalies atitinka reklaminių tekstų struktūros kanoną – juos sudaro įžanga, pagrindinis tekstas ir pabaiga. Didžiausias skirtumas nuo kitų reklaminių tekstų fiksuojamas įvadinėje ir baigiamojoje dalyse, nes jose verbaliniu ir neverbaliniu būdais pateikiama informacija yra ypač lakoniška ir tiesiogiai nesusijusi su reklamos objektu – spektakliu (-iais). Įvade dažniausiai pristatomas KLDT, o pabaigoje – teatro rėmėjai. Pagrindinėje dalyje yra pateikiama informacija apie spektaklį (-ius) Vaizdinių priemonių dominavimas ir jų kartojimas skirtinguose komunikatuose kuria vientisą KLDT spausdintinių reklaminių priemonių įvaizdį. Neverbalinės priemonės askleidžia spektaklio turinio, žanro, kūrybiškumo, problematikos aspektus. Afišų ir programėlių verbalumo ir vizualumo kaita rodo, kad KLDT ieško inovatyvesnių sprendimų, kurie aktyvintų adresato dėmesį ir pritrauktų juos į spektaklius. Mėnesių repertuarų afišose dominuoja informacinė funkcija, atskirų spektaklių afišose ir programėlėse komunikacinio tikslo siekiama derinant informacinę, apeliacinė ir emocinę funkcijas. Taigi atskirų spektaklių afišos yra kaip pereinamoji grandis į spektaklių programėles, kuriose išlaikomas pagrindinis informacinis ir vizualusis afišų vaizdas, tačiau išplėstas kalbinės raiškos laukas (tekstuose pasitelkiamos stilistinės ir retorinės priemonės) kuria informacinės, apeliacinės ir emocinės funkcijų darną. Taigi KLDT spausdintinės reklamos tinklas yra kuriamas gana motyvuotai.

Temos aktualumas: apie Klaipėdos lėlių teatrą rašytas ne vienas baigiamasis darbas Klaipėdos universitete, tačiau nėra tyrinėjimų apie spektaklius ir vykdomas edukacines veiklas, ypač atliktas karantino laikotarpiu. Tikslas – atskleisti Klaipėdos lėlių teatro ir edukacijos sąsajas. Tyrimo uždaviniai: 1. Aptarti lėlių teatro svarbą vaikų ugdymui (nuo 3 mėnesių amžiaus): teorinis aspektas. 2. Atskleisti Klaipėdos lėlių teatro raidą ir specifiką, iliustruojant teiginius ir spektaklius. 3. Aprašyti Klaipėdos lėlių teatro edukacinės veiklos bruožus ir formas. 4. Ištirti Klaipėdos lėlių teatro veiklą karantino metu. Metodai: darbui pasitelkiami analizės ir sintezės, stebėjimo (vaikų (suderinus su tėvais), vaizdo įrašų ir spektaklių), lyginamasis, interviu ir jo analizės metodai. Rezultatai ir išvados: tyrimo uždaviniai įvykdyti. Aptarti keturi spektakliai, trys edukacijos ir dvi parodos vaikams pagal teorinės magistrinio darbo dalies aspektus. Klaipėdos lėlių teatras profesionaliai edukuoja vaikus, kūrybingai ir įvairiapusiškai lavina vaikų intelektą, fizinius gebėjimus ir dvasinį pasaulio pajautimą. Stiprina šeimų tarpusavio ryšius, moko ir suteikia galimybę kokybiškai leisti laiką kartu.

Šio magistro baigiamojo darbo tikslas – ištirti Boriso Dauguviečio pjesės „Žaldokynė“ pastatymų istoriją bei komiškumo raišką, atskleidžiant pjesės populiarumo priežastis, paliečiant ilgai nekintantį lietuvių humoro vertinimo kriterijų. Darbo objektas – komiškumo raiška Boriso Dauguviečio spektaklyje „Žaldokynė“. Darbe apžvelgiama komedijos lietuvių teatre raida, apibrėžiamos juoko subjekto, juoko objekto, komiškumo sampratos. Aptartos tradicinės (klasikinės) ir šiuolaikinės komedijos sąsajos ir skirtumai. Analizuojant minėtus aspektus bandoma išsiaiškinti kaip keitėsi (ar keičiasi) lietuvių tautos humoro supratimas „Žaldokynės“ gyvavimo laikotarpiu. Siekiant atskleisti Boriso Dauguviečio spektaklio „Žaldokynė“, kuris Lietuvos scenose rodomas daugiau kaip 60 metų, populiarumo fenomeną, išanalizuota dramaturgijos, režisūros ir aktorių vaidybos fenomeno apraiškos minėtame spektaklyje. Aiškinamasi, kaip „Žaldokynės“ fenomenalų populiarumą vertina tiesiogiai su šio spektaklio kūryba susiję ekspertai – aktorius, 1975 metais Kazimieros Kymantaitės režisuotoje „Žaldokynėje“ vaidinęs Motiejų Sapiegą (kaimo smuikininką) Adolfas Večerskis ir režisierius, 2008 metais pastatęs „Žaldokynę“ Telšių Žemaitės dramos teatre,Jonas Buziliauskas. Taip pat bus pateikiami ir šio darbo autorės įspūdžiai iš „Žaldokynės“ pastatymo Žagarės „Vyšnių festivalyje“ 2010 metais.

Lietuvių dramaturgų ir režisierių bendradarbiavimą Lietuvos teatro istorijoje būtų galima skirstyti į tokius modelius: tradicinis bendradarbiavimas, kai dramaturgas pateikė pjesę, o režisierius jos inscenizaciją, daugiafunkcinis bendradarbiavimas, kai kūrėjai kartu rūpinosi spektaklio ir teatro interesais, nuoseklusis bendradarbiavimas, kai režisierius ir dramaturgas drauge dirbo nuo pjesės idėjos iki spektaklio premjeros. Darbe analizuojami visų trijų bendradarbiavimo modelių pagrindu sukurti ryškiausi Lietuvos teatro istorijos spektakliai ir jų įtaka teatro raidai. Tradicinio bendradarbiavimo tarp dramaturgo ir režisieriaus modelis Lietuvos teatro raidai suteikė stiprius ir skirtingus pjesių pastatymus, pvz., J. Grušo ir J. Jurašo „Barbora Radvilaitė“ 1972 m.; G. Grajausko ir J. Vaitkaus „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ 2010 m. Daugiafunkcinis bendradarbiavimas praplėtė ne tik dramaturgijos ir režisūros suvokimą, bet ir modernizavo teatro instituciją, pvz., B. Sruoga ir A. Oleka-Žilinskas reformavo Valstybės teatrą ir visuomenei pristatė „Šarūną“ 1929 m.; S. Šaltenis ir D. Tamulevičiūtė kartu puoselėjo Jaunimo teatrą ir visuomenei pristatė „Škac, mirtie, visados škac...“ 1976 m. Nuolatinis bendradarbiavimas aktualizavo dramaturgijoje ir teatre nagrinėjamas temas, pvz., S. Parulskio ir O. Koršunovo „P. S. byla O. K.“ 1997 m.; M. Ivaškevičiaus ir O. Koršunovo „Išvarymas“ 2011 m.

Disertacija skirta Mato Pretorijaus (Matthäus Prätorius) (~ 1635–1704, 1707 (?)) apytikriai XVII a. antrojoje pusėje (pab.) parengtame rankraštyje „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ („Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne“) užfiksuotos mitinės informacijos verifikacijai. Šio šaltinio mitiniai duomenys plačiai naudoti XIX–XXI a. mokslininkų, tyrinėjusių ikikrikščioniškąją baltų religiją ir mitologiją (BRM), naudojami dabar ir veikiausiai bus naudojami ateityje. Tačiau M. Pretorijaus mitinių duomenų patikimumas vertintas gana fragmentiškai arba iš viso plačiau nekvestionuotas. Todėl prasminga pamėginti nustatyti „Prūsijos įdomybėse“ užfiksuotos mitinės informacijos autentiškumo tendencijas. Verifikuojant M. Pretorijaus medžiagą, daug dėmesio buvo skiriama tarpdiscipliniškumui. Šiame darbe į senųjų rašytinių šaltinių, fiksuojančių ikikrikščionišką BRM, patikros procesą įvedamas naujas terminas „informacinis triukšmas“ (IT), apibrėžiantis kompiliaciniu stiliumi parengtuose veikaluose atsirandantį informacijos netolygumą. Analizės rezultatai leidžia teigti, kad „Prūsijos įdomybėse“ apčiuoptas IT galimai turėjo įtakos XIX–XXI a. lietuvių mitologijos raidai. Atliktas tyrimas taip pat patvirtino, kad M. Pretorijus traktuotinas kaip XVII a. antrosios pusės (pab.) BRM interpretuotojas, rekonstruktorius ir verifikuotojas. Rengdamas „Prūsijos įdomybes“, jis operavo nevienodo lygmens mitinės medžiagos prieigomis: 1) ankstesnių rašytinių šaltinių informacija; 2) medžiaga, užrašyta iš amžininkų. Tyrimo rezultatai įgalina prielaidą, jog aptariamo veikalo autorius tiek asmeniškai stebėdavo, tiek ir (arba) gaudavo informaciją per tarpininkus apie skirtingą pateikėjų elgseną, kurią įvertindavo bei palygindavo tarpusavyje. M. Pretorijus pirmtakų šaltiniuose užfiksuotą medžiagą ne tik perrašydavo, bet ją savotiškai perskaitydavo, interpretuodavo. Todėl disertacijoje atlikta mitinių duomenų patikra leido suformuluoti penkis esminius tyrinėjamo autoriaus „interpretacinės sistemos“ bruožus. „Prūsijos įdomybių“ analizė taip pat atskleidė M. Pretorijaus užrašytų mitinių duomenų nevienodo patikimumo tendencijas. M. Pretorijaus mitinėje informacijoje užfiksuota nemažai nuorodų, suponuojančių, kad jis, užrašinėdamas medžiagą iš amžininkų, siekdamas apsaugoti tiek medžiagos pateikėją, tiek rinkėją nuo aptariamai epochai būdingų bažnytinių sankcijų už „neteisingą religinę praktiką“, naudodavosi „atsitiktinio veiksmo formule“, kurią sudaro trys dėmenys: laikas, vieta, pateikėjas. Galiausiai XIX–XXI a. mokslininkų, tyrinėjusių M. Pretorijaus mitinę medžiagą, interpretacijų apžvalga ir vertinimas atskleidė, kad jie verifikuojamo šaltinio mitinę informaciją naudojo ir aiškino skirtingai.

Tautiniai kostiumai, kaip ir bet kuri kita apranga, susideda iš atskirų dalių, sujungtų į bendrą visumą, sudarančią tam tikrą stilių. Visos kostiumo dalys yra konkrečios mados, atspindinčios idėją, požiūrį, vertybes, elementai. Drabužių komplektuose, be pagrindinių aprangos dalių, yra ir tekstilinių puošmenų, paskirtimi prilygstančių piniginei ir rankinei, kuriose moterys nešiodavosi smulkius daiktus. Šie rankdarbiai įvairuoja forma, dekoro spalvomis ir raštais, tačiau jie dėl dėvėjimo specifikos ne taip pastebimi, rečiau fiksuojami (fotografuojami, piešiami), aprašomi ir tyrinėjami. Iki šiol lietuvių tautinio kostiumo tyrėjai daugiausia gilinosi į pačią tautinių drabužių problematiką: kūrimo ištakas, koncepcijas ir interpretacijas, tautiškumo sampratos ir tautinio kostiumo ryšį. Šiuo tyrimu pristatoma šiandien Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo komplekte beveik privaloma tapusi detalė – tekstilinis krepšelis, kuris yra (turėtų būti) sukurtas (atkurtas) remiantis istorinės lietuvininkių aprangos tekstilinių krepšelių charakteristikomis. Pirmiausia atlikta lietuvininkių tekstilinio krepšelio analizė lietuvių bei kaimyninių tautų istorinės liaudiškos ir aukštuomenės aprangos tekstilinių krepšelių kontekste. Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo tekstilinių krepšelių raida tiriama istorinės lietuvininkių aprangos tekstilinių krepšelių kontekste. Tiriamoji problema: ar Mažosios Lietuvos vietinių gyventojų lietuvininkių tekstilinių krepšelių dėvėjimas ir dekoras buvo susiję (tiesiogiai ar netiesiogiai) su tapatybės (lietuvybės) raiška, ar tai tik kaimyninių tautų panašios paskirties rankdarbių kopija; ar kito, o jei kito, tai kaip kito šių rankdarbių charakteristika istorinės liaudiškos aprangos (XVII–XX a. I pusė) bei tautinio kostiumo (XX a. II pusė–XXI a.) dėvėjimo laikotarpiais. Tikslas – ištirti Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo tekstilinių krepšelių raidą, istorinės lietuvininkių ir kaimyninių tautų aprangos tekstilinių krepšelių bei aukštuomenės aprangos krepšelių charakteristikų kontekste.

Darbo objektas – Mykolo Vaitkaus dramaturgija, su teatru susiję straipsniai, recepcijos ir refleksijos amžininkų atsiminimuose. Darbo ir temos pasirinkimo motyvas – Mykolas Vaitkus yra nepelnytai užmirštas Klaipėdos regiono kūrėjas. Temos ištirtumas yra menkas, apie M. Vaitkaus dramaturgiją užsimenama amžininkų atsiminimuose, keliuose kritikos straipsniuose, apie jo kūrybos savitumą ir vertę bakalaurinį darbą parašė KU studentė Sigita Skiriūtė. Prieš kelerius metus buvo atrasta dar viena jo drama „Amazoniada“, todėl pasipildęs M. Vaitkaus dramatinis palikimas turėtų būti reflektuojamas nauju žvilgsniu, jo kūrybos reikšmė aktualizuojama, o išliekamoji vertė tikslinama. Darbo tikslas – išnagrinėti Mykolo Vaitkaus dramaturgijos pobūdį, savitumą, vertę ir reikšmę Lietuvos teatro istorijoje. Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: pateikti Mykolo Vaitkaus asmenybės portretą, apžvelgti jo kūrybą, atskleisti konkrečių dramaturgijos kūrinių savitumą ir vertę, išsiaiškinti, kodėl Mykolo Vaitkaus dramaturgija nebuvo statoma Lietuvos teatruose. Įvade trumpai pristatoma M. Vaitkaus kūryba ir asmenybė. Aptariamas darbo aktualumas, pateikiamas objektas, tikslas bei iškeliami uždaviniai tikslui pasiekti. Tolimesnis darbas suskirstytas į tris dalis: M. Vaitkaus asmenybės portreto metmenys, M. Vaitkaus kūrybos apžvalga, M. Vaitkaus dramaturgijos savitumas ir vertė. Išvadose išdėstytas iškeltų darbo tikslo bei uždavinių įgyvendinimo apibendrinimas.

Šiandieniniame pasaulyje J. Grušas tampa kas kart aktualesnis – susvetimėjimo problematika nuolatos aštrėja post-modernioje visuomenėje, ypač po pasikeitusio pasaulinio konteksto – visuotinės pandemijos. Daugelis ima atsigręţti į save, savo pasąmonę, analizuodami besikeičiančias būsenas. Kita vertus, XXI amţius itin palankus pasąmonės tyrinėjimų gilinimui. Mokslininkai neria į šį lauką analizuodami sapnus, vizijas, sielą (nors šiuolaikinėje psichologijoje šį ţodį jau iššstūmė ,,psichika” bei kitas pasąmonės apraiškas. Tai tampa ne tik aktualu, tačiau ir naudinga, nes visuomenė nebegali slėptis po skepticizmo skraiste, pasąmonei tampant naująja norma. Netgi destrukcine diktatūrine norma, prasiverţiančią tokiais reiškiniais kaip masinė paranoja, terorizmas, informaciniai, hibridiniai karai ir pan. Galima suprasti Jungą, kuris buvo skeptiškai nusiteikęs dėl pasaulio civilizacijos ateities.

Šiame darbe analizuojami Pasvalio krašto teatro kūrėjai ir jų darbai. Aprašoma kaip Lietuvos teatro užuomazgos sietinos su Pasvalio rajone, Joniškėlyje, susibūrusia „litvomanų“ grupės veikla, kurioje aktyviai reiškėsi G. Petkevičaitė-Bitė, P. Višinskis, P. Avižonis, Žemaitė, G. Lansdbergis- Žemkalnis ir kt. Glaustai apžvelgiama mėgėjų teatro pradžia Vilniuje ir išryškinama brolių Vileišių įtaka Lietuvos teatrui. Aptariama 1920–2020 m. teatro raida Pasvalyje. Išskirtinis dėmesys skiriamas P. Vileišio gimnazijos teatrinei terpei. Analizuojami režisierių Kutkauskų darbai, sutelkiamas dėmesys į istorinių asmenybių įprasminimą publicistiniuose (dokumentiniuose) spektakliuose. Apžvelgiami trys Pasvalio teatrai, kurie 2000–2020 m. buvo žinomi ne tik Lietuvos, bet ir Pasaulio mėgėjų teatrų kontekste.

Disertacinio tyrimo tikslas – ištirti pasirinktuose XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių autorių kūriniuose artikuliuojamus sąžinės veikimo atvejus, atkreipiant dėmesį į sąžinės sampratos problemą bei pasitaikančių klystančios sąžinės atvejų priežastis. Disertacijoje sąžinės sampratos problema atskleidžiama analizuojant kūriniuose atspindėtą individualios sąžinės ir objektyvios tikrovės santykio procesą. XIX-XX a. sandūros laikotarpis šiam tyrimui pasirinktas atsižvelgiant į politinį-istorinį kontekstą, moralinės paradigmos svarbą, nes būtent to laikotarpio lietuvių autorių kūriniuose galime pažvelgti į tuometinę moralinę situaciją, sąžinės formų artikuliaciją, prisiimtą autorių poziciją sąžinės sampratos formavimo klausimais. Sąžinės koncepto dažnesnis figūravimas XIX-XX a. sandūros literatūroje susijęs su amžiaus pabaigoje Lietuvoje vykusia modernizacija: dviejų vertybinių sistemų – tradicinės ir moderniosios – susidūrimu. Naujas visuomenės grupes turėjo sieti ne tik nauji interesai, bet ir naujos vertybinės nuostatos. Pasirinktų lietuvių autorių kūrinių analize buvo siekiama nustatyti kur esminiai ir bendrieji sąžinės sampratos elementai sutampa, kur skiriasi. Pastebėta, kad skiriasi sąžinės raiška, jos funkcijos bei brandos lygmenys. Sąžinės raiškos literatūriniame lauke tyrimas parodė, kad sąžinės vaizdavimo skirtumai suponuoti autorių socialinės padėties, pasaulėžiūros ir moralinių nuostatų, kūrinio parašymo laikmečio, literatūros srovės, adresato. Dažnas ‚sąžinės‘ konceptas to meto literatūroje gali būti paaiškinamas krikščioniškosios, Vakarų ir rusų literatūros, liaudinės tradicijos įtaka.

The subject of the dissertation is verification of the mythological information that Matthaeus Praetorius (Matthäus Prätorius) (~ 1635–1704, 1707 (?) circa the second half (end) of the 17th century) recorded in his manuscript "Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne" ("Deliciae Prussicae or Prussian Theater"). The scholars specializing in pre-Christian Baltic religion and mythology (BRM) used the mythological data provided by the latter source very commonly in the 19th to 21st century, have been using them currently, and are likely do so in the future. However, the reliability of these data has been considered either fragmentarily, or almost not considered at all. The question of the reliability of the mythological information in the "Deliciae Prussicae" has been considered by previous researchers either fragmentarily, or almost not considered at all. Therefore, it makes sense to try and find out the authenticity tendencies of the mythological information recorded in the "Deliciae Prussicae". In verifying Praetorius’ material, much attention was paid to interdisciplinarity. The study introduces a new term ("information noise") ("IN") into the process of verification of the ancient written sources that have recorded the pre-Christian BRM to define informational inconsistencies that arise in the works written in a compilation style. The results of the analysis suggest that the IN that has been sensed in the "Deliciae Prussicae" potentially influenced the development of Lithuanian mythology in the 19th to 21st century. The research carried out has also confirmed that Matthaeus Praetorius is to be regarded as an interpreter, reconstructor and verifier of BRM of the second half (end) of the 17th century. In working on the "Deliciae Prussicae", he operated access to several unequal levels of mythological material: information from previous written sources; material recorded from the contemporaries. The results of the research suggest that the author of the work under discussion in person observed and / or received information through intermediaries about two different behaviors of the presenters, which he evaluated and compared with each other. Matthaeus Praetorius rewrites the material from the sources recorded by his precursors not only by re-reading it, but also by interpreting it in a particular way. Thus, the verification of the mythological data carried out in the dissertation has allowed the formulation of the five most essential "features of the interpretative system" of the spoken author. The analysis of the "Deliciae Prussicae" has also tracked the tendency of unequal (ambivalent) reliability of the mythological data. The mythological data provided by Praetorius contains a number of references supposing that, in recording the material from the contemporaries, he sought to protect both the presenter and collector of the material from the clerical sanctions for "incorrect religious practices" that were characteristic of the spoken time period, and thus, used the "random action formula" (RAF) consisting of the following three random elements: time, place, and presenter. Finally an overview and assessment of the interpretations made by the 19th to 21st century researchers who studied the mythological material provided by Praetorius has revealed that they used and interpreted the mythological information of the verifiable source in different ways.