Lietuvos inteligentijos ir jos grupių formavimasis XIX a. yra viena iš aktualesnių Lietuvos istoriografijos nagrinėjamų temų. Straipsnyje aptariami Lietuvos Evangelikų Reformatų sinodo pradinio švietimo politikos, skirtos parapinių pradžios mokyklų tinklo veiklos klausimams 1832-1863 m. nušviesti, bruožai yra sudėtinė šios problemos dalis.

Lietuviškoje mokslo bei populiarioje literatūroje Vydūnas pristatomas neretai tik kaip sveiko gyvenimo būdo ar orientalistikos mokslo siejamo su Indija ir jos kultūra pradininkas. Didele dalimi Vydūno fenomenas net ir dabar yra analizuojamas tik kaip tam tikras fenomenas, kurio šaknis, dažniausiai, bandoma sieti su mistiniu, taip iki šiol ir aiškiai neapibrėžtu bei konkrečiai neįvardintu lietuviškosios etninės savimonės pradu, kurio gamtiškai mistinė prigimtis, talpinama į bendrą prabaltų kultūros terpę, lieka tarsi atskirta nuo jo laikmečio ir tų aktualijų, kurios suformavo šią neeilinę asmenybę. Susidaro įspūdis, kad Vydūnui tapus lietuviškojo nacionalinio Panteono dalimi, jo Prūsiška kiltis, kasdieninė aplinka, kultūrinė terpė, visą laiką tarsi lieka antrame plane arba yra ignoruojama, nematant jos sąveikos ne tik su Prūsų Lietuvos regionine specifika, bet ir su daugiasluoksne vokiškąja kultūra, kuri neabejotinai turėjo įtakos Vydūno fenomeno atsiradimui ir jo vystymuisi.

Straipsnyje remiantis Vydūno knyga „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“ nagrinėjama Vydūno požiūrio į tautiškumą genezė, esminiai jos momentai bei kultūrinė recepcija. Akcentuojami kultūriniai ir religiniai skirtumai, kurie XIX a. pabaigoje atvedė prie lietuviškosios savivokos sampratos skirtumų Didžiojoje ir Prūsų Lietuvoje. Straipsnyje tiriama kaip per tautiškumo suvokimą buvo realizuojamos atsinešti dar iš nacionalinio atgimimo epochos lietuvybės idėjų plėtros ir įtvirtinimo modeliai, pagrįsti skirtingų kultūriniu ir religiniu kontekstu. Tyrimų rezultatai rodo, kad net ir tos pačios tautos, tačiau besivysčiusios skirtingomis politinėmis ir religinėmis aplinkybėmis, atstovai siekdami bendro tikslo, gali jo kelius suprasti visiškai skirtingai. Straipsnis parengtas 2014 m. vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslininkų grupių projektą „Kultūrinių įdėjų transferas nacionalinio atgimimo kontekste: Prūsijos Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos dialogas (MIP – 14122).

Straipsnyje, išanalizavus Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakulteto veiklos raidą ir problemas, atskleidžiamas vienas esminių konfesinės politikos, kurią vykdė Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte, aspektų, kurio kontrahentais buvo Klaipėdos krašto lietuviai liuteronai ir Didžiosios Lietuvos abiejų evangelikų bažnyčių atstovai. Straipsnyje tiriama, kaip fakulteto veiklos kontekste įgyvendinti dar iš nacionalinio atgimimo epochos atsineštų lietuvybės idėjų plėtros ir įtvirtinimo modeliai, atsižvelgiant į skirtingą kultūrinį ir religinį kontekstą. Tyrimų rezultatai atskleidė, kad net tos pačios tautos, siekdamos bendro tikslo, skirtingomis politinėmis ir religinėmis aplinkybėmis gali skirtingai traktuoti tikslui įgyvendinti pasirenkamus būdus.