Skubiosios medicinos pagalbos darbuotojų smurto patirtys

Smurtas, nukreiptas į sveikatos priežiūros darbuotojus yra dažnas reiškinys, o skubios pagalbos skyriuje dar dažnesnis. Skubios pagalbos skyriaus aplinka kelia iššūkių smurto darbo vietoje prevencijai ir valdymui. Skubiosios medicinos pagalbos skyriai užtikrina nepertraukiamą sveikatos priežiūrą visose situacijose. Įvairių šalių epidemiologiniai tyrimai parodė, kad skubios pagalbos skyriuose yra didžiausia smurto rizika sveikatos priežiūros srityje. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti skubiosios medicinos pagalbos skyriaus darbuotojų smurto patirtis. Tyrimo metodika. Atliktas kokybinis tyrimas interakcinės etnografijos strategija nestruktūruotu pokalbiu, giluminiu interviu. Tyrime dalyvauti sutiko 13 Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus darbuotojų: 4 gydytojai, 5 slaugytojai, 4 slaugytojo padėjėjai. Tyrimas atliktas laikantis etikos principų. Tyrimo rezultatai. Analizuojant tyrimo duomenis, identifikuota 19 skirtingų smurto patirčių: 7 fizinio, 7 psichologinio ir 5 darbuotojų tarpasmeninio smurto patirtys. Tyrimo dalyviai pagrindines smurto Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje priežastis įvardino neišpildytus pacientų ar jų artimųjų lūkesčius, smurtautojo nebaudžiamumą, pacientų ar jų artimųjų baimę ir nežinomybę, Covid-19 pandemijos įtaką, pacientų intoksikaciją bei neigiamai formuojamą medikų įvaizdį viešojoje erdvėje. Tyrimo dalyviai nurodė, kad atsainus įstaigos administracijos požiūris, nepranešimas apie smurtą, smurto įrodymų stoka, apsaugos darbuotojų trūkumas arba jų nekompetencija bei darbuotojų baimė, neigiamos patirtys bendraujant su teisėsauga yra priežastys, dėl ko smurto prevencija yra nepakankama. Tyrimo dalyviai nurodė šias smurto prevencines galimybes: apsaugos postas, atitinkantis skyriaus poreikius, teisės aktai, medikams leidžiantys, atsisakyti teikti pagalbą, smurtaujantiems asmenims, saugios darbo aplinkos kūrimas ir palaikymas, darbuotojų apsaugos priemonės ir priemonės padedančios pasikviesti pagalbą, visuomenės švietimas apie medikų teises ir pacientų, jų artimųjų, pareigas, blaivyklų įsteigimas, taip sumažinant neblaivių asmenų lankymąsi skubiosios medicinos pagalbos skyriuje ir didesnis įstaigos administracijos įsitraukimas sprendžiant smurto problemą. Išvada. Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus darbuotojai supranta smurto priežastis ir prevenciją. Tačiau nėra linkę pranešti apie patiriamą smurtą, nors patiria ne tik fizinį, psichologinį, bet ir darbuotojų tarpasmeninį smurtą.

Violence directed towards healthcare workers is a common phenomenon and even more common in the emergency department. The emergency department environment poses challenges for the prevention and management of workplace violence. Emergency departments provide uninterrupted health care in all situations. Epidemiological studies in various countries have shown that emergency departments are at the highest risk of violence in healthcare. Study aim - to find out about the experiences of violence among emergency department staff. Methodology. Qualitative research was conducted using an interactional ethnographic strategy with unstructured, in-depth interviews. 13 Emergency Department’s employees agreed to participate in the study: 4 doctors, 5 nurses, 4 nursing assistants. The study was conducted in accordance with ethical principles. Results. The analysis of the study data identified 19 different experiences of violence: 7 physical, 7 psychological and 5 interpersonal experiences of violence. Participants in the study identified the main causes of violence in the Emergency Department: unfulfilled expectations of patients or their relatives, impunity of the perpetrator, fear and uncertainty of patients or their relatives, the impact of the Covid-19 pandemic, intoxication of patients, and the negative public image of medical professionals. The participants in the study indicated that the lax attitude of institution’s management, non-reporting of violence, the lack of evidence of violence, the lack of security guards or their incompetence, and the fear of the staff and negative experiences in dealing with law enforcement are the reasons for the lack of prevention of violence. The following violence prevention options were identified by the participants: a security post that meets the needs of the unit, legislation that allows medics to refuse to provide assistance to violent persons, the creation and maintenance of a safe working environment, measures to protect staff and to help them call for help, education of the public about the rights of medics and the responsibilities of patients and their relatives, the establishment of sobering stations to reduce the number of drunken persons visiting the emergency room, and greater involvement of the institution's administration in the solving of problem of violence. Conclusion. The emergency department’s staff understand the causes and prevention of violence. However, they are reluctant to report violence, even though they experience not only physical and psychological violence, but also interpersonal violence.