Baltijos jūrinių miestų fortifikacija Antrojo pasaulinio karo metu: Klaipėdos ir Liepojos atvejai

1939-1941 m. vykdant fortifikacinių statinių kūrimo darbus Klaipėdos ir Liepojos uostuose pirmiausia buvo orientuojamasi į pakrantės artilerijos baterijų statybas. Abiejuose miestuose siekiant apginti įplaukas į uostus iš abiejų pusių buvo pastatyta po dvi pakrantės artilerijos baterijas. Klaipėdoje pakrantės artilerijos baterija Memel-Süd buvo sumontuota ant laikinų artilerijos pabūklų aikštelių, tuo tarpu baterija Memel-Nord buvo sumontuota dviejuose atskiruose artilerijos blokuose pastatytuose pagal unikalų šiai vietovei pritaikytą projektą. Sovietų Sąjungos Liepojoje statytų pakrantės artilerijos baterijų Nr. 23 ir Nr. 27 statiniai buvo pastatyti pagal vienodą ir tą patį projektą, analogiško projekto statiniai pakrantės artilerijos baterijoms buvo statomi ir likusioje Kuršo dalyje. Klaipėdos pakrantės artilerijos baterijose buvo sumontuoti 150 mm pabūklai SKL-45, Liepojos pakrantės artilerijos baterijose buvo sumontuoti 130 mm pabūklai B-13, taigi abiejų uostų pakrantės artilerijos baterijos pagal ginkluotės tipą buvo apginkluotos analogiškais vidutinio kalibro artilerijos pabūklais. Klaipėdoje be pakrantės artilerijos baterijų taip pat didelis dėmesys buvo skiriamas ir priešlėktuvinei gynybai ko pasekoje aplinkui miestą buvo pastatytos šešios priešlėktuvinės artilerijos baterijos. Gynybos sistemos kūrimui iš sausumos pusės Klaipėdoje 1939-1941 m. laikotarpiu nebuvo skirta jokio dėmesio. Liepojoje fortifikuotos priešlėktuvinės artilerijos baterijos 1939-1941 m. nebuvo statomos, šias funkcijas atliko mobilios ir fortifikaciniais statiniais nesutvirtintos priešlėktuvinės baterijos. Skirtingai nei Klaipėdoje Liepojoje jau 1941 m. galvota apie miesto gynybos sustiprinimą iš sausumos pusės įrengiant 41-ajį įtvirtintą rajoną, tačiau šis planas nors ir buvo pradėtas įgyvendinti iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios taip ir liko pirminėje savo įgyvendinimo stadijoje. Vokietijos karinėms pajėgoms užėmus Liepoją buvo išnaudojamos jau prieš tai Sovietų Sąjungos laikotarpiu pastatytos pakrantės artilerijos baterijos. 1944 m. antroje pusėje tiek Klaipėdos tiek Liepojos uostams būnant Vokietijos sudėtyje ir karo eigai jau pasikeitus Vokietijos nenaudai, tapo aišku jog šiuos uostus teks ginti ne iš jūros, o iš sausumos pusės. Šiuo laikotarpiu aplink pastaruosius miestus buvo įrengtos analogiškos iš atskirų gynybinių linijų susidedančios ir skirtingų tipų – Kocho bunkeriais Klaipėdoje ir Tobruko bunkeriais Liepojoje sutvirtintos gynybos sistemos. Iš fortifikuotų artilerijos baterijų Klaipėdoje miesto gynybinės sistemos pagrindą sudarė septynios priešlėktuvinės artilerijos baterijos (ir viena pakrantės artilerijos baterija), o Liepojoje keturios pakrantės artilerijos baterijos. Įrenginėjant gynybines linijas skirtas Klaipėdos ir Liepojos miestams ginti nebuvo apsiribota vien tik tai įprastų apkasų iškasimu. Siekiant papildomai kompensuoti Vokietijos kariuomenėje tuo metu vyravusį gyvosios jėgos ir manevrinių vienetų stygių gynybinės linijos buvo sutvirtintos patvariosios fortifikacijos elementais. Klaipėdoje miesto apylinkėse įrengtose gynybinėse linijose tokią funkciją atliko vadinamieji Kocho bunkeriai, o Liepojos miesto apylinkėse Tobruko bunkeriai. Gynybinių linijų sutvirtinimas patvariosios fortifikacijos elementais turėjo suteikti jose besiginančioms Vokietijos kariuomenės pajėgoms galimybes sustabdyti puolančias Raudonosios armijos pajėgas patiems patiriant kiek įmanoma mažiau nuostolių. Patvariosios fortifikacijos elementais sustiprintos lauko fortifikacijos sistemos buvo įrenginėjamos išnaudojant geografines ypatybes – upes, žemumas, aukštumas. Tris gynybines linijas įrengtas aplink Klaipėdą Vokietijos kariuomenės karinė vadovybė laikė viena gynybine sistema ir įvardino jas ,,Rytprūsių gynybos pozicijomis“. RA karinė vadovybė lygiai tas pačias gynybines linijas įvardino kaip ,,Pasienio inžinerinių įtvirtinimų lauką“. Analogiška šiam objektui gynybinė sistema buvo Vokietijos kariuomenės sukurta ir Liepojoje. Gynybinės linijos čia buvo sutvirtintos patvariosios fortifikacijos elementais – Tobruko bunkeriais. Liepojos atveju gynybinės sistemos suformavimui taip pat buvo panaudoti XIX a. pab. – XX a. pr. šiame mieste egzistavusios Aleksandro III tvirtovės elementai – gynybinis griovys ir dalis rytinėje miesto dalyje stovėjusių tvirtovės statiniai. 1944 m. spalio 5 d. prasidėjus Raudonosios armijos puolimui link Baltijos jūros, Vokietijos karinės pajėgos neturėjo ką prieš jį pastatyti. Pačioms Vokietijos kariuomenės pajėgoms neužteko jėgų Raudonosios armijos puolimui sustabdyti. Jos neturėjo pakankamo artilerijos užnugario, ir rezervų kad galėtų išlaikyti užimamas pozicijas. Dėl šių priežasčių Vokietijos karinėms pajėgoms teko palikti užimamas pozicijas ir vykdyti atsitraukimus. Vis dėl to atsitraukus vakarų kryptimi į sekančias gynybines pozicijas situacija išlikdavo nepasikeitusi. Vokietijos kariuomenės pajėgos paprasčiausiai neturėjo tiek pajėgų jog galėtų pilnavertiškai ginti savo gynybines linijas, ir jeigu joms pavykdavo apsiginti viename gynybos bare, Raudonosios armijos pajėgos jau būdavo prasiveržusios kitame. Siekiant išvengti apsupimo ir sutriuškinimo Vokietijos karinėms pajėgoms tekdavo toliau atsitraukti vakarų kryptimi. Susidarius tokiai situacijai Vokietijos kariuomenės įtvirtintos gynybinės linijos negalėjo suvaidinti svarbaus vaidmens. Galutiniame rezultate iš penkių gynybinių linijų esančių tarp Šiaulių ir Klaipėdos keturios iš jų buvo be didesnių nuostolių Raudonosios armijos pralaužtos. 1941 m. birželio 23-27 d. vykusio Liepojos šturmo metu Raudonosios armijos pajėgoms pavy-ko sukoncentruoti savo pajėgas priešais senuosius miesto įtvirtinimus rytinėje miesto dalyje ir taip suformuoti improvizuotą gynybinę liniją. Tuo tarpu pakrantės artilerijos baterijos kurios pagal planą turėjo ginti uostą nuo galimo Vokietijos karinio jūrų laivyno puolimo iš jūros pusės, buvo panaudotos prieš antžemines Vokietijos kariuomenės pajėgas išsidėsčiusias palei rytinę Liepojos miesto dalį. Baltijos karinio jūrų laivyno artilerijos baterijų ugnis ir sėkmingas Raudonosios armijos pajėgų sukoncentravimas rytinėje miesto dalyje 1941 m. birželį suvaidino svarbų vaidmenį Liepojos gynyboje. 1944 m. spalio – 1945 m. gegužės mėn. vykusių susirėmimų dėl Baltijos jūros pakrantės metu, Vokietijos karinio jūrų laivyno pakrantės artilerijos baterijos ir gynybinės linijos svarbaus vaidmens susirėmimuose dėl Liepojos nesuvaidino. Raudonosios armijos pajėgos, Vokietijos karinių pajėgų buvo sustabdytos dar iki tol kol priartėjo prie miesto gynybinių linijų ar pateko į pakrantės artilerijos baterijų apšaudymų laukus. Klaipėdos atveju 1944 m. spalio mėn. 9-10 d. Raudonai armijai pralaužus priešpaskutinę gynybinę liniją ėjusią palei Minijos upę, Vokietijos kariuomenės pajėgoms teko, galutinai atsitraukti į paskutines gynybos pozicijas ėjusias palei Klaipėdos miestą. Būtent šioje paskutinėje, sąlyginai nedidelėje gynybos linijoje Vokietijos kariuomenės kariškiams pirmą kartą nuo pat spalio 5 d. prasidėjusių aktyvių kovos veiksmų, pavyko sulaikyti Raudonosios armijos judėjimą vakarų kryptimi ir sukoncentruoti savo turėtas pajėgas palei visą miestą juosusią gynybinę liniją. Skirtingai nei prieš tai nuo Šiaulių iki Klaipėdos krašto buvusiose gynybinėse linijose kurias Raudonajai armijai pavyko gana lengvai pralaužti, prie Klaipėdos miesto Vokietijos kariuomenės pajėgos jau turėjo ne tik tai lauko įtvirtinimais sustiprintą gynybinę sistemą bet ir stiprų artilerijos užnugarį. Susikoncentravusias Vokietijos antžemines pajėgas iš užnugario pridengė įtvirtintos ir pagal pirminį planą šiam darbui nenumatytos karinio jūrų laivyno priešlėktuvinės ir pakrantės artilerijos baterijos bei karinio jūrų laivyno laivų artilerija. Vykstant Vokietijos karinio jūrų laivyno artilerijos baterijų, palei miestą ėjusios gynybinės sistemos ir antžeminių pajėgų sąveikai 1944 m. spalio mėn. prasidėjęs Raudonosios armijos puolimas Klaipėdos miesto prieigose buvo sustabdytas. Išanalizavus Vokietijos kariuomenės ir Raudonosios armijos kariškių atsiminimus bei Raudonosios armijos mūšyje dėk Klaipėdos dalyvavusių vienetų karinių veiksmų žurnalus galima daryti išvadas jog Klaipėdos priešlėktuvinės-pakrantės artilerijos baterijos suvaidino svarbų vaidmenį miesto gynyboje.

In 1939 installation works of coastal artillery batteries started in Klaipėda and Liepoja. In case of Klaipėda the works, performed by the German Fleet, were finished the same year, while in Liepoja, the works performed by soldiers of the Soviet Fleet were delayed almost until the beginning of the Soviet–German War. In Klaipėda, apart from coastal artillery batteries, a lot of attention was also paid to anti-aircraft artillery batteries. However during the primary stage of the WW2 no significance was attached to continental defence in this city. Two coastal artillery batteries were built in Liepoja, while anti-aircraft defence functions were carried out by mobile and unfortified anti-aircraft artillery batteries. Differently from Klaipėda, continental defence of Liepoja city was taken into consideration by building the 41st fortified district in 1941. Although the implementation of this plan had started before the beginning of the Soviet–German War, it remained in its initial stage. After occupation of Liepoja by German forces coastal artillery batteries, which had been built during the Soviet period, started to be applied. In the second half of 1944, while both Klaipėda and Liepoja were ports of Germany and the course of war was changing to Germany’s disadvantage, it became clear that the two ports were to be defended not from the sea but from the continental side. Defensive systems consisting of separate defense lines were constructed around the two cities during this period. In the second half of 1944 setting up of defensive lines of Klaipėda and Liepoja by German Army was not limited by common entrenchments. To additionally compensate the lack of manpower and mobile units, which was then prevailing in the German Army, the defensive lines were reinforced with elements of permanent fortification. In the vicinity of Klaipėda this function was fulfilled by so-called Koch’s bunkers and in Liepoja – by Tobruk bunkers. Reinforcement of defensive lines with permanent fortification elements had to provide defending German Army forces with a possibility of stopping the attacking forces of the Red Army while at the same time undergoing minimal losses. Field fortification systems fortified with permanent fortification elements were being arranged taking advantage of geographical features, such as rivers, depressions and elevated areas. Three defensive lines around Klaipėda were named “East Prussian defensive positions" by the German military command and the Red Army called them “Border engineered fortification field”. A field fortification system, analogous to that of Klaipėda, was constructed in Liepoja. Here, the defensive lines were fortified with elements of permanent fortification, namely Tobruk bunkers. To form a defensive line here the fortress moat and several buildings in the eastern part of the city, that used to belong to the Alexander III fortress used at the end of the 19th c.–beginning of the 20th c., were used. On the 5th of October in 1944, when the Red Army advanced towards the Baltic Sea, German forces faced a powerful onset. The German forces were not able to resist the Read Army’s onslaught. Strong reverse artillery support was missing to hold their positions. Due to these reasons the German forces had to abandon their positions and retreat. Yet, even after retreating to other positions further to the West, the situation remained the same. The German Army dis not have enough power to effectively hold their defensive lines and even if they succeded in defending one area the Red Army forces had already broken through another one. The German forces kept retreating in order to avoid encirclement and defeat. Under such circumstances German defence lines could not play any significant role. Eventually four out of five defence lines from Šiauliai to Klaipėda were broken by the Red Army without receiving any major losses. During the assault of Liepoja in 23–27th of June, 1941, the Red Army concentrated their forces in front of the old city fortifications and this way an improvised defensive line was formed. Meanwhile the fire of coastal artillery batteries, which had to be aimed to any potential targets at sea, was turned round to the continent side and it turned out to be one of the main reasons why the 291st division of the German Army did not succeed in taking Liepoja. The coastal artillery batteries played an important role in defending the city. When on the 9–10th of October, 1944, the Red Army finally stepped over the last but one German defence lines opposite the Minija River, the tank armies of the 43rd and 5th guards got into the engagement area of German Navy anti-aircraft batteries. In the last defence line German soldiers managed to concentrate and distribute their forces along the whole defence line around Klaipėda. These land forces were backed up by anti-aircraft and coastal batteries and navy artillery. The analysis of memories of both German and Red Army‘s soldiers and journals of the Red Army‘s military actions allows drawing conclusions that anti-aircraft the coastal batteries in Klaipėda played an important role in defending the city of Klaipėda.