Konstrukcinių kompozitų defektų identifikavimo metodų tyrimas

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti konstrukcinio kompozito ,,Rohacell 51 IG/IG-F“ defektų identifikavimo metodus, paremtus vibracijų analize. Tyrime naudojami metodai – smūgio testas ir testas naudojantis vibracijų siųstuvu. Smūgio testo metu stebima kokius savituosius dažnius turi bandinys be defektų skirtinguose taškuose. Analogiški matavimai atliekami tam pačiam bandiniui jau po apkrovimo staklėse ir rezultatai lyginami tarpusavyje. Naudojant pastovaus dažnio vibracijų siųstuvą yra stebimas bendrosios vibracijos (Vrms) parametras skirtinguose taškuose, bandiniui be defekto ir vėliau bandiniui su defektu (po apkrovimo staklėse). Paskutinis tyrimas atliekamas naudojant kombinuotą dviejų metodų analizės būdą. Pagal gautus rezultatus su smūgio testu nustatyta, kad bandinio savitieji dažniai sveikame bandinyje buvo 27 Hz ir 60 Hz, o su defektu 40 Hz ir 82 Hz. Vibracijų siųstuvo rezultatai parodė, kad bendroji vibracija yra didesnė tame taške, kuriame yra defektas. Kombinuotas bandymas parodė, kad abiem būdais galima identifikuoti kompozitą su defektu, tačiau tik naudojant vibracijų siųstuvo metodiką, galima defektą lokalizuoti.

In the final project, defects of the structural composite "Rohacell 51 IG/IG-F" were analyzed. The analysis methods used were bump testing and vibration emitter testing. During the bump test, the natural frequencies of a healthy specimen at different points were observed. Later, the specimen was damaged (loaded in press), and the changes in natural frequencies at the same points were monitored. Using a constant frequency vibration emitter, the overall vibration (Vrms) parameter was observed at different points for both the healthy specimen and the damaged specimen (after loading in press). The final examination was conducted using a combined analysis method of the two methods. Based on the results obtained from the bump test, it was determined that the natural frequencies of the intact specimen were 27 Hz and 60 Hz, while with the defect, they were 40 Hz and 82 Hz. The results from the vibration emitter showed that the overall vibration was higher at the point where the defect was present. The combined testing demonstrated that both methods can identify the composite with a defect, but only the vibration emitter method allows for the localization of the defect.