Antisemitizmas sovietinėje Lietuvoje 1944-1990 metais

Antisemitizmas Lietuvos SSR buvo dar iki sovietinės okupacijos dalyje visuomenės įsitvirtinusių neigiamų nuostatų žydų atžvilgiu sąveikos su sovietinės ideologijos veikiamu ir kai kuriais atvejais valstybiniu lygmeniu kurstytu priešiškumu žydams, kurį galima įvardinti sovietiniu antisemitizmu, reiškinys. Antijudaistiniais mitais paremtas priešiškumas žydams XIX a. lietuvių tautinio atgimimo metais įgijo moderniojo antisemitizmo bruožų; tarpukario Lietuvoje antisemitizmas reiškėsi konkurencinėje kovoje dėl dominavimo ekonomikos sferoje ir kaltinant žydus komunistiniu aktyvumu; pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu sustiprėjęs antisemitizmas nacistų okupacijos laikotarpiu paskatino genocidinės politikos vykdymą. Kai Sovietų Sąjunga užėmė Lietuvą, antisemitizmas negalėjo būti toleruojamas ir skleidžiamas atvira forma dėl prieštaravimų pagrindiniams ideologiniams komunizmo principams. Todėl antisemitizmas buvo vertinamas kaip socialinis kapitalistinės sistemos reiškinys ir formaliai teisiškai persekiotas. Tačiau nepaisant sovietinių ideologinių nuostatų, iš esmės iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sovietinis antisemitizmas buvo formuojamas ir palaikomas per išoriškai paslėptą (latentinį) priešiškumą žydams įvairių propagandinių kampanijų metu bei suvaržymais kultūros, švietimo ir religijos srityse. Disertacijoje, remiantis kompleksine mokslinių tyrimų, archyvinių, periodinių ir atsiminimų analize, tiriama sovietinio antisemitizmo raida Lietuvos SSR.

Anti-Semitism in the Lithuanian SSR was a phenomenon produced by the interaction between negative attitudes towards and prejudice against Jews that had taken root in certain sections of society prior to the Soviet occupation and the hostility towards Jews under the influence of Soviet ideology, sporadically aided and abetted at the state level, which might be designated as Soviet anti-Semitism. The hostility towards Jews based on anti-Judaic myths acquired the hallmarks of modern anti-Semitism during the period of the Lithuanian national revival in the nineteenth century; anti-Semitism in the interwar Lithuania manifested itself in competition for the domination in the economic sphere and in accusing Jews of pro-communist activities; anti-Semitism, gaining momentum during the first Soviet occupation, warranted genocidal policies pursued under Nazi occupation. Since 1944, when Lithuania was annexed by the Soviet Union, anti-Semitism could neither be tolerated nor openly disseminated due to its contradictions to the basic ideological tenets of Communism. Hence, anti-Semitism was regarded as a social phenomenon of the capitalist system and was formally persecuted. Notwithstanding ideological postulates, Soviet anti-Semitism, however, was effectively shaped and maintained until the declaration of Lithuania’s independence through latent hostility towards the Jews by way of various propaganda campaigns and restrictions in the cultural, educational and religious spheres. The dissertation analyzes the development of anti-Semitism in the Lithuanian SSR based on an integrated analysis of the scientific research, archives, periodicals, memoirs and reminiscences.