Gyvenimo prasmės kontūrai trijų esminių pasaulėžiūrų paradigmose

Gyvenimo prasmės klausimas neaplenkia nė vieno žmogaus, tačiau atsakymas į jį (ir pasitenkinimas juo) kinta nuo asmens pasaulėžiūros. Tai, kas yra prasminga, atranda ir nusako žmogus, ir tik tol, kol jis būna (yra gyvas). Iš esmės žmogui niekaip negali būti prasmingi dalykai (veiksmai, darbai ir apskritai gyvenimas), kurie yra laikini, praeinantys. Neišvengiamai laike „įkalintas“ žmogus tegali sau nusistatyti ne prasmę (-es), bet racionalius tikslus. Išties prasmingi žmogui gali būti tik amžinai išliekantys dalykai, juo labiau ir jis pats tegali būti tikrai prasmingas, tik jei būtų amžinas. Tokia galimybė atsiveria Biblijos tekstuose, o juos priimančiam (kitaip – įtikinčiam) šie (su)formuoja „tikros“ prasmės perspektyvą ir jausmą; tokiu būdu (iš esmės – apreiškimu) atsiverianti gyvenimo prasmė kaip alternatyva yra atvira kiekvienam bet kokios tautybės, religijos ir socialinio sluoksnio žmogui. Įžvelgtosios prasmės atvirumas yra sąlygojamas gebėjimo ir noro atsiverti, mąstyti, suvokti ir palyginti jos siūlomą / teikiamą „buvimo būdą“ su jau turimu, praktikuojamu. Darbe išryškinama ir apibrėžiama, kokius žmogaus gyvenimo prasmės kontūrus galima įžvelgti trijose pagrindinėse Vakarų civilizacijos pasaulėžiūrų paradigmose – ateistinėje / agnostinėje, teistinėje (senovinėje ir šiuolaikinėje) ir krikščioniškojoje, išryškinami esminiai šių kontūrų skirtumai ir atskleidžiama jų įtaka žmogaus dvasinei gerovei krikščioniškajame kontekste. Agnostinėje pasaulėžiūroje iš esmės linkstama pripažinti, jog nėra jokios visa apimančios žmogaus gyvenimo prasmės, todėl belieka tenkintis laikinoje žmogaus būtyje įžvelgiamais racionaliais tikslais, o vyraujančia nuotaika čia tegali būti pesimizmas. Teistinė mintis, tarsi nujausdama galimos didingesnės žmogiškosios prasmės buvimą, deda pastangas, kad savotiškai ,,įamžintų“ racionalius tikslus. Tokiu būdu juos ,,įprasmindama“ sukuria pagrindą iracionaliam optimizmui ir tariamam laimingumui. Krikščioniškosios paradigmos išskirtinis bruožas yra amžinybės fenomeno įėmimas, atveriantis amžinos žmogaus būties viltį, kuri tampa šaltiniu tiek visa apimančios žmogaus gyvenimo prasmės, tiek iš jos kylančio laimės / laimingumo jausmo šaltiniu.

The question of the meaning of life does not bypass any person, but the answer to it (and satisfaction with it) changes from the worldview of a person. What makes sense is discovered and defined by a person, and only as long as he is (is alive). In principle, there can be no meaningful things for a person (actions, deeds and life in general), which are temporary, passing. Inevitably, a person who is "imprisoned" in time can o The q nly set for himself not meaning (s), but rational goals. Truly meaningful to a person can only be things that last forever, and even more so he himself can only be truly meaningful, only if he were eternal. Such an opportunity opens up in biblical texts, and for those who accept them (otherwise – persuasively) these (su)form the perspective and feeling of the "true" meaning; in this way (in essence, by revelation), the meaning of life as an alternative is open to every person of any nationality, religion and social stratum. The openness of the perceived meaning is conditioned by the ability and desire to open up, think, perceive, and compare the "way of being" it offers/provides with the already existing, practiced. The work highlights and defines what contours of the meaning of human life can be seen in the three main worldview paradigms of Western civilization - atheistic / agnostic, theistic (ancient and modern) and Christian, highlights the fundamental differences between these contours and reveals their influence on the spiritual well-being of man in the Christian context. The agnostic worldview basically tends to recognize that there is no all-encompassing meaning of human life, so it remains to be content with the rational goals seen in the temporal human being, and the prevailing mood here can only be pessimism. The theistic thought, as if sensing the existence of a possible greater human meaning, makes an effort to "perpetuate" rational goals in a peculiar way. In this way, by "making sense" of them, it creates the basis for irrational optimism and supposed happiness. A distinctive feature of the Christian paradigm is the adoption of the phenomenon of eternity, which opens up the hope of eternal human being, which becomes the source of both the all-encompassing meaning of human life and the feeling of happiness / happiness arising from it.