Šio magistro darbo tikslas – išanalizuoti, kaip pasirinktuose spektakliuose – J. Vaitkaus „Statytojas Solnesas“ ir „Lėlių namai“, G. Varno „Heda Gabler“ ir A. Areimos „Šmėklos“ – kuriami moteriškieji H. Ibseno dramų charakteriai. Darbo objektas – moterų paveikslai Henriko Ibseno dramose „Šmėklos“, „Lėlių namai“, „Heda Gabler“, „Statytojas Solnesas“ ir jų traktuotės Lietuvos teatro scenoje. Darbe glaustai supažindinama su spektaklių pagal H. Ibseno dramas pastatymų Lietuvoje istorija, išanalizuojami dramose vaizduojamų moterų paveikslai ir remiantis recenzijomis bei kritikos darbais nagrinėjama, kaip pasirinktuose spektakliuose buvo kuriami moteriškieji personažai. Atlikus spektaklių analizę padarytos išvados, kad moterų charakteriai buvo kuriami įvairiai. Spektakliuose „Statytojas Solnesas ir „Šmėklos“ itin svarbi buvo aktorių kūno plastika. Pastatymuose „Statytojas Solnesas“ ir „Heda Gabler“ daug reikšmės turėjo įvairiai kuriami kontrastai. Balso intonacijų kaita daugiausia reikšmės turėjo Noros Helmer paveikslui, tačiau toks būdas pasitelkiamas ir kituose spektakliuose. Visuose pastatymuose moteriškiesiems charakteriams itin daug įtakos turėjo scenografija ir kostiumai, paryškinantys laipsnišką charakterio kaitą. Ir, žinoma, charakteriai kuriami sceninės komunikacijos principu – moterims bendraujant su kitais scenoje esančiais personažais.