Užsibrėžtų klausimų nagrinėjimas įsiterpia į tautų ir visuomenių formavimosi Vidurio-Rytų Europoje (XVI–XXI a.) tyrimų krypties studijas. Kuria perspektyvą jas plėtoti atsižvelgiant į jungtis su Baltijos jūros arealu. XVI a. toje erdvėje iš dalies konfesinį Vokiečių ordino (toliau – VO) valstybinį darinį Prūsijoje pakeitė pasaulietinė kunigaikštystė (toliau – PK). Ji ne tik tapo nauju regiono žaidėju, bet ir vienos iš dviejų modernios Prūsijos tapatybių lopšiu. Vokiškoje, lietuviškoje, senojoje lenkiškoje istoriografijoje įsitvirtino stereotipas apie visų VO suformuotų struktūrų tęstinumo Prūsijoje nutrūkimą, totalią pertvarką per labai trumpą laiką ir naujos visuomenės sukūrimą veikiant administracinėmis priemonėmis. Centruose įsibėgėjus permainoms kasdieniniame gyvenime nusistovėję elgesio modeliai, tradicijos ir papročiai pakraščiuose galėjo veikti ilgiau, o jų pasikeitimas vykti lėčiau. Inercija sudarė galimybes VO tvarkų ir rutininių veiksmų tęstinumui žemiausioje pakopoje (pvz., anksčiau patvirtintų privilegijų, teisių, prievolių). Tyrimas padės apčiuopti konkrečius Klaipėdos komtūrijos (toliau – KK) pertvarkos į valsčių (toliau – KV) ypatumus ir pirmų dviejų kartų gyvenimo naujoje valstybėje kasdienybėje vykusių procesų plėtotę – intensyvumą. Tiriama teritorija labiausiai nutolusi į šiaurę, supama ir sąveikaujanti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) vakariniu pakraščiu. Vietos specifika (pvz., gamtine, geopolitine, etnine, kultūrine etc.) ji atstovauja Prūsijos periferijai. Todėl tikėtina, kad atliktas tyrimas leis patikslinti ar koreguoti minėtas stereotipines istoriografijos nuostatas. Svarbus ir regioninės istorijos tyrimų aspektas.