Tyrimo aktualumas. Intensyvi mokslo ir technologijų raida globalizacijos sąlygomis, spartus ekonominės socialinės gerovės augimas neišsprendžia esminių žmogaus būties problemų, netenkina dvasinių poreikių. Todėl pastaruoju laikotarpiu išsamiau diskutuojama apie visuomenės dvasinę krizę. Šia prasme ypač akcentuojamas išskirtinis dorovės vaidmuo sudvasinant žmogaus prigimtį. Lietuvoje (Aramavičiūtės, 1985, 2005; Bitinas 2000, 2004; Dzenuškaitė, 1984; Ivanauskienė, 1990, 2000; Martišauskienė, 1993, 2004; Sprindžiūnas, 2000; Šmitienė, 1999; Tamulaitienė, 1984; Tijūnūlienė, 2006; Vaicekauskienė, 2002) ir pasaulyje (Lickona, 1991; Narvaez, 2005; Nissan, 2000; Phillips, 2000; Tate, 2000; Wilkinson, 2000; ir kt.) tyrinėjamos dorovinių vertybių bei idealų, dorovinių orientacijų ar dorovinių pozicijų ugdymo galimybės. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas taip pat įpareigoja „išugdyti kiekvienam jaunuoliui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi“ (2003, p. 2). Dora, kaip viena iš kultūros raiškos formų, nagrinėjama ir kultūrologiniu aspektu: neatsiejama nuo konkrečios kultūrinės aplinkos konteksto, vertybių ir tradicijų (Andrijauskas, 2000, 2003; Carroll, 2002; Fradlina, 1980; Jackūnas, 2004; Kuzmickas, 1980; Maceina, 1991; Šalkauskis, 1990; Vydūnas, 1990; Žibaitis, 1980, 1983; ir kt.). Bendrosiose ugdymo programose ir išsilavinimo standartuose nurodoma, kad „dorinio ugdymo paskirtis – padėti moksleiviams susikurti dorinės kultūros pagrindus, atskleidžiant bendrąsias žmogaus vertybes, ugdant gebėjimą atsakingai ir išmintingai apsispręsti bei elgtis, brandinti dorinę sąmonę“ (2003, p. 64). a.) [...]