Straipsnyje atskleidžiama vaikystės kaip ugdymo vertybės esmė ir nagrinėjama sampratų genezė paradigmoje: vaikystė – „netobulas“ periodas, vaikystė – „tobulas“ socialinėmis, kognityvinėmis prasmėmis periodas ir jos raiška yra kaip ugdymo vertybė. Šios sampratos pagrindu apibūdinamas šiuolaikinio ugdymo, orientuoto į vaiką ir vaikystę, pedagoginis metakontekstas ir jo rekonstrukcijos sąveikoje „suaugusieji – vaikai“.