Atvejo vadybininko veikla teikiant pagalbą šeimai krizės situacijoje: tarpinstitucinio bendradarbiavimo aspektas

Dėl įvairiausių naujų socialinių problemų daugelis socialiai pažeidžiamų, įvairių psichologinių bei materialinių problemų turinčių šeimų, prie naujų gyvenimo sąlygų negeba prisitaikyti. Šeimos, kurios turi vaikų, gyvenančių rizikos sąlygomis, įstatymuose yra įvardijamos kai patiriančios didelę riziką, neretai ir socialinę atskirtį. Tokioms šeimoms reikalinga kompetentinga ir profesionali pagalba. Lietuvoje įgyvendinama nauja vaiko teisių reforma, kuri kuria, įtvirtina darbo su šeima naujus pagalbos būdus bei metodus. Vienas iš jų – atvejo vadyba. Patvirtintas atvejo vadybos tvarkos aprašas keičia darbą su šeima, atsiranda atvejo vadybininkų pareigybės, šeimoms teikiamos kompleksinės paslaugos, kurioms įgyvendinti reikalingas tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Socialinį darbą analizuojančiuose moksliniuose ir metodiniuose šaltiniuose pabrėžiama, kad norint efektyviai spręsti socialines problemas ir teikti socialinę pagalbą klientui, klientų grupėms yra privalomas tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Įvairių institucijų bei skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimas itin svarbus tampa tada, kuomet kliento situacija yra kompleksinė arba sprendžiama problema yra itin sudėtinga, bei neužtenka vienos organizacijos, kuri teikia socialinę pagalbą, pastangų. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo organizavimo problema aktuali socialinio darbo kontekste, ypač kalbant apie vaiko gerovės sritį, kai vaiko teisių įgyvendinimas, vaiko gerovė ir vaiko gyvenimo sąlygos tiesiogiai priklauso nuo šeimos gyvenimo sąlygų. Vaiko gerovės užtikrinimui yra būtinas kelių institucijų koordinuotas darbas. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo nauda grindžiama ir tuo, kad siekiama įtraukti klientą į socialinės pagalbos procesą bei tapti aktyviu jo veikėju, o ne tik pasyviu pagalbos gavėju. Tyrimo duomenys atskleidė, kad krizę išgyvenanti šeima susiduria su daugybe problemų, tokių kaip: alkoholizmas, smurtas, skurdas, socialinių įgūdžių stoka, neigiamos gyvenimo patirtys, sveikatos problemos, teistumas. Šeimų vaikai turi elgesio, sveikatos, priklausomybių problemų ir be abejonės žemą savivertę. Atvejo vadybininkas pasižymi atitinkamomis funkcinėmis kompetencijomis. Atliekant socialinį darbą kompetencijos gali būti grindžiamos vertybėmis, įgūdžiais bei žiniomis. Atvejo vadybininkas atlieka svarbiausius vaidmenis: socialinio darbuotojo, tarpininko, psichologo ir kontrolieriaus. Tyrimo metu išaiškėjo, kad atvejo vadybininkų darbe labai daug biurokratizmo, didelė atsakomybės našta, taip pat trūksta paslaugų, kurios yra labai svarbios norint suteikti efektyvią pagalbą šeimai. Atvejo vadybininkai tikisi efektyvesnio bei glaudesnio bendradarbiavimo tarp specialistų nors ir daugelis teigia, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas vyksta ganėtinai sklandžiai, šeimos yra efektyviai įgalinamos, o tai atneša sėkmę darbe. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas lengviausiai vyksta tarp ugdymo įstaigų, teisėsaugos, nevyriausybinių organizacijų, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, o sunkiausiai vyksta su sveikatos įstaigomis, nes dažniausiai, įstaiga neturi socialinio darbuotojo, o kviečiami medikai dalyvauti posėdžiuose dažnai neturi galimybės dalyvauti.Tarpinstitucinis bendradarbiavimas vyksta apjungiat įvairias organizacijas, kurios yra susitelkusios dėl vaiko gerovės, visos įstaigos, organizacijos yra įgalinamos siekiant bendrų tikslų. Bendradarbiaujant suteikiama daugiau paslaugų ir bandoma išvengti jų fragmatiškumo.

Due to a variety of new social problems, many socially vulnerable families with various psychological and material problems are unable to adapt to the new living conditions. Families who have children at risk are identified in the law as being at high risk, often social exclusion. Such families need competent and professional support. A new reform of the rights of the child is being implemented in Lithuania, which is developing and consolidating new ways and means of working with families. One of them is case management. The approved description of the case management procedure changes the work with a family, the positions of case managers are created, complex services are provided to families, the implementation of which requires inter-institutional cooperation. Scientific and methodological sources analyzing social work emphasize that in order to effectively solve social problems and provide social assistance to the client, inter-institutional cooperation is mandatory for client groups. The cooperation between different institutions and specialists in different fields becomes especially important when the client's situation is complex or the problem to be solved is extremely difficult, and the efforts of one organization that provides social support are not enough. The problem of organizing inter-institutional cooperation is relevant in the context of social work, especially in the field of child welfare, where the implementation of children's rights, child welfare and child's living conditions directly depend on family living conditions. Coordinated work between several institutions is necessary to ensure the welfare of a child. The benefits of inter-institutional cooperation are also based on the fact that the aim is to involve the client in the social assistance process and to become an active participant in it, and not only a passive recipient of assistance. The survey revealed that a family surviving a crisis faces many problems, such as: alcoholism, violence, poverty, lack of social skills, negative life experiences, health problems, conviction. Children in families have behavioural, health, addiction problems, and arguably low self-esteem. The case manager has the appropriate functional competencies. Competencies can be based on values, skills and knowledge in social work. The case manager plays the key roles: the ones of social worker, negotiator, psychologist, and controller. The research has shown that there is a great deal of bureaucracy in the work of case managers, a high burden of responsibility, and a lack of services that are critical to providing effective support for families. Case managers expect more effective and closer cooperation between professionals, although they say that the inter-institutional process is quite smooth, families are effectively empowered, which brings success at work. Inter-institutional co-operation is easiest between educational institutions, law enforcement, non-governmental organizations, the Child Rights Protection and Adoption Service, and most difficult with health institutions, as most often the institution does not have a social worker and invited doctors often do not have the opportunity to attend meetings. Inter-institutional cooperation takes place by bringing together various organizations that are focused on the welfare of children; all institutions and organizations are empowered to achieve common goals. Cooperation provides more services and there is an attempt to avoid their fragmentation.