Tyrimo problema: Socialinių paslaugų įstatyme pagal numatytus socialinių paslaugų skyrimo, valdymo bei suteikimo principus pagalba suteikiama vadovaujantis dalyvavimo, bendradarbiavimo, prieinamumo, kompleksiškumo, socialinio teisingumo, veiksmingumo, tinkamumo, visapusiškumo bei įgalinimo principais. Asmenims esantiems priklausomybėje nuo alkoholio situacijoje dažnai kyla pasipriešinimas, problemos neigimas, pagalbos vengimas. Teikiant socialines paslaugas siekiama pašalinti asmens turimą psichologinę priklausomybę nuo alkoholio, atstatyti gebėjimus, padėti tapti asmeniu, kuris gali dirbti, lengviau integruotis į darbo rinką, visuomeninį gyvenimą ir šeimą. Kaip gyventi, jei nepasieki dugno? Priklausomybė išsivysto ne per vieną dieną, viskas vyksta palaipsniui. Ankstyvojo alkoholio vartojimo rizikos įvertinimo ir pagalbos alkoholį vartojantiems asmenims teikimo tvarkos apraše nurodoma, kad pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys šeimos gydytojai įvertina asmens alkoholio vartojimo įpročius, konsultuoja apie testo gautus rezultatus ir įvertinus alkoholio vartojimo lygį, bei rekomenduoja gydytojo psichiatro konsultacijai (esant paciento sutikimui – siuntimą) dėl priklausomybės nuo alkoholio diagnozės asmeniui nustatymo. Tvarkos apraše dėl priklausomybės konsultavimo paslaugų rizikingai ir žalingai alkoholį vartojantiems asmenims teikimo pažymima, kad priklausomybės konsultantai teikia „individualias ir (ar) grupines konsultacijas vienijančių priemonių visuma, kuria siekiama padėti alkoholį vartojantiems asmenims mažinti vartojimą ar visai jo atsisakyti, mažinti alkoholio vartojimo keliamą žalą asmeniui ir visuomenei, įskaitant alkoholį vartojančių asmenų šeimos narių konsultavimą dėl alkoholį vartojančio asmens keliamų problemų sprendimo būdų“. Tad šio tyrimo problema kokios yra pagalbos teikimo galimybes asmenims, esantiems priklausomybės nuo alkoholio situacijoje, socialinių darbuotojų patirčių aspektu? Tyrimo objektas: socialinės pagalbos teikimo galimybės, asmenims, esantiems priklausomybėje nuo alkoholio situacijoje. Tyrimo tikslas: atskleisti pagalbos teikimo galimybes asmenims, esantiems priklausomybės nuo alkoholio situacijoje, socialinių darbuotojų patirčių aspektu. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti pagalbos teikimo galimybių, priklausomiems nuo alkoholio asmenims, teorinį ir praktinį diskursą, įvertinant kompleksinę pagalbą, teisines prieigas, atkryčio, užkardymo raišką. 2. Išanalizuoti socialinio darbuotojo veiklą įgalinant asmenis, esančius priklausomybėje nuo alkoholio situacijoje, mikro, mezo ir makro lygmenyse. 3. Empiriškai ištirti pagalbos teikimo galimybes asmenims, esantiems priklausomybėje nuo alkoholio situacijoje, socialinių darbuotojų patirčių kontekste. Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, sintezė, apibendrinimas. 2. Kokybinio tyrimo (pusiau struktūruotas interviu) duomenų kontent analizė. Tyrimo teorinės prieigos: tyrime remtasi humanistine, egzistencialistine, fenomenologine, ekologine sistemų teorijomis. Tyrimo struktūra: darbas susideda iš 3-jų dalių. Pirmoje dalyje atskleidžiamos pagalbos teikimo galimybės, priklausomiems nuo alkoholio asmenims, teoriniu ir praktiniu aspektais, aptariama kompleksinė pagalba, teisinės prieigos, atkrytis ir užkardymas. Išryškinama socialinio darbuotojo veikla įgalinant asmenis, esančius priklausomybėje nuo alkoholio situacijoje, mikro, mezo ir makro lygmenyse. Antrojo dalyje aprašoma empirinio tyrimo metodologija. Trečiojoje dalyje pristatomi empirinio tyrimo duomenys apie pagalbos teikimo galimybes asmenims, esantiems priklausomybėje nuo alkoholio situacijoje, socialinių darbuotojų patirčių kontekste. Tyrimo apibendrinimas: Kokybinis tyrimas atskleidė, kad socialiniai darbuotojai pagalbos teikimo asmenims esantiems priklausomiems nuo alkoholio situacijoje, teisiniame reguliavime mato pozityvių ir tobulintinų aspektų. Kompleksinės pagalbos teikime teorijos ir praktikos balansas egzistuoja rajonų centruose ir didžiuosiuose miestuose. Mažuose miesteliuose kompleksinės pagalbos teikimo situacija sudėtingesnė, paslaugų teikimo sėkmingumą lemia ir socialinio darbuotojo kompetencija, asmeniui teikiamų paslaugų buvimas arčiau jo gyvenamosios vietos. Socialinio darbuotojo kompetentingumas yra veiksnys lemiantis atsparumą neigiamam visuomenės požiūriui į socialinį darbą. Asmuo, esantis priklausomybės nuo alkoholio situacijoje, jo šeima ir socialinis darbuotojas veikdami kartu daro įtaką asmens motyvacijai eiti sveikimo keliu. Domėjimasis asmeniu jam nebeteikiant socialinių paslaugų socialinių darbuotojų vertinamas nevienareikšmiškai. Socialiniai darbuotojai dirbdami su asmenimis, esančiais priklausomybės nuo alkoholio situacijoje, taikydami individualią pagalbą įsigilina į jų problemas, pagal atvejo sudėtingumą. Susidūrę su asmens, esančiu priklausomybės nuo alkoholio situacijoje, pagalbos vengimu, nebendravimu stengiasi išlikti optimistais. Visi paslaugas teikiantys specialistai dažnai susiduria su atkryčio fenomenu. Atkrytį respondentai vertina kaip nesėkmę asmens sveikimo nuo alkoholio kelyje. Nevisi socialiniai darbuotojai gali įvardinti jų institucijos naudojamą strategiją priklausomybės nuo alkoholio užkardymui. Socialiniai darbuotojai prisideda prie įgalinimo galimybių plėtojimo asmenims: dalyvaudami komisijų veiklose, teikdami veiklos ataskaitas ir jose numatydami įgalinimo tobulinimo galimybes, keldami kvalifikaciją, susipažindami su naujausiais teisės aktais ir tvarkomis, dalyvaudami NVO veikloje, aktualizuodami įgalinimo galimybių plėtotę savivaldybėje, dalyvaudami tarpinstitucinio bendradarbiavimo veikloje, atlikdami savo funkcijas įgalinimo srityje jie asmenims padeda suvokti priklausomybės nuo alkoholio problemą, nustato pagalbos poreikius, tarpininkauja pagalbos gavime, stiprina atsakomybės už savo veiklą prisiėmimą, palaiko sveikimo kelyje.

Socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka. Socialiniame darbe ypač didelę reikšmę turi asmens ar šeimos atsparumo iššūkiams stiprinimas, savarankiškumo ir atsakomybės ugdymas. Dėl savo veiklos specifikos socialiniai darbuotojai turi sugebėti pakelti nemažą bendravimo ir bendradarbiavimo psichologinį krūvį, būti empatiški ir ištvermingi, energingi ir iniciatyvūs, tikėti savo darbo reikalingumu ir sėkme, siekti savo tikslo, atiduoti veiklai ir darbui visas savo jėgas. Tokia siekiamybė nulemia socialinių darbuotojų darbo sąlygų sudėtingumą, stiprų emocijų išgyvenimą ir streso pasireiškimą. V. Vaciekauskienė (2014) pažymi, kad daugiau nei pusė socialinių darbuotojų išgyveno profesinio perdegimo sindromą. Tyrimo tikslas – atskleisti profesinio perdegimo fenomeno raišką ir įveikos strategijas socialiniame darbe, dirbant su priklausomybę turinčiais žmonėmis, socialinių darbuotojų patirčių kontekste. Tyrimo uždaviniai: 1.Atskleisti profesinio perdegimo socialiniame darbe, dirbant su priklausomybes turinčiais žmonėmis, rizikos teorinį diskursą. 2. Išanalizuoti socialinių darbuotojų dirbančių su priklausomybę turinčiais žmonėmis veiklos specifiškumą ir profesinio perdegimo įveikos strategijas. 3. Atlikti empirinį tyrimą apie profesinio perdegimo įveikos strategija socialiniame darbe dirbant su priklausomybę turinčiais žmonėmis per socialinių darbuotojų patirtis. Tyrime dalyvavo 5 respondentės, dirbančios su priklausomybę turinčiais žmonėmis. Tyrimo metodai: Mokslinės literatūros analizė - aptari teorines profesinio perdegimo sindromo atsiradimo prielaidas ir įveikos strategijas; Kokybinis tyrimas (pusiau struktūruotas interviu) - surinkti empirinio tyrimo medžiagą, kad išsiaiškinti kokius profesinio perdegimo rizikos veiksnius patiria dirbdami specialistai su priklausomybę turinčiais žmonėmis. Tyrimas bus atliekamas su socialines paslaugas teikiančiais darbuotojais, kurie dirba priklausomybės ligų centre. Darbo struktūra: Magistrinį baigiamąjį darbą sudaro trys dalys - atskleidžiančios tyrimo teorinius ir metodologinius bei empirinius aspektus. Pirmame atskleidžiamas socialinių darbuotojų, dirbančių su priklausomybę turinčiais žmonėmis, profesinio perdegimo rizikos teorinis diskursas; antrame - profesinio perdegimo socialiniame darbe, dirbant su priklausomybę turinčiais žmonėmis metodologija; trečias skyrius pristato profesinio perdegimo įveikos strategijas, dirbant su priklausomybę turinčiais žmonėmis, socialinių darbuotojų patirčių kontekste. Empirinis tyrimas atskleidė, kad profesiniam perdegimui didesnę įtaką turi ne individualūs, o organizaciniai (didelio darbo krūvio, atsakomybės, viršvalandžių, darbo užmokesčio, įstatyminės bazės netobulumo) veiksniai. Lietuvoje trūksta tyrimų, analizuojančių profesinio perdegimo sindromo problemos raišką. Šio tyrimo rezultatai svarbūs tuo, jie gali būti įvertinti ir panaudoti organizacijos personalo vadybai. Tyrimo metu išaiškėjo, kad perdegimas yra kompleksinis fenomenas. Tyrimo respondentų nuomone svarbiausios perdegimo sindromo prevencijos ir įveikos strategijos – supervizija, kalbėjimas apie iškylančias problemas, savišvieta, psichologo pagalba, kolektyvo palaikymas ir artimųjų pagalba, atostogos, prevencinės programos.

Socialinė integracija – tai mokslinė ir praktinė paradigma, jungianti visas socialine sąveika ir socialinėmis struktūromis grįstas teorijas ir praktines idėjas. Viso pasaulio valstybės gina neįgaliųjų teises įvairiais dokumentais, įstatymais, norminiais aktais. Gyvenimo kokybė atspindi kiekvieno žmogaus ar jo šeimos socialinę, ekonominę, sveikatos ar kitas sritis. Ji paprastai asocijuojasi su teigiamais vertinimais, tokiais kaip sėkmė, laimė, pasitenkinimas, patogumai, sveikata. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, gyvenimo kokybė – tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje žmogus gyvena, požiūris. Gyvenimo kokybė – esminis socialinės integracijos vertinimo kriterijus, kuris yra ypač svarbus šeimai. Jis apima šeimos narių tarpusavio santykius, šeimos socialinę padėtį bei šeimos materialinę situaciją. Socialinis darbas yra neatsiejamas nuo socialinio palaikymo, geranoriškumo, kurio ypatingai trūksta šeimoms, auginančioms vaikus su negalia. Tėvų, auginančių vaikus su negalia, požiūris į socialinę integraciją ir jos įgyvendinimo subtilybes, leidžia įsigilinti ir atskleisti sunkumus, kylančius integracijos procese, apžvelgti veiksnius, sąlygojančius sėkmingą ar nesėkmingą integraciją į visuomenę bei kokią įtaką daro pavykusi integracija šeimos gyvenimo kokybei. Tyrimo objektas. Socialinė integracija kaip gyvenimo kokybės raiška: šeimų, auginančių vaikus su negalia, patirtis. Tyrimo tikslas. Atskleisti šeimų, auginančių vaikus su negalia, integracijos sąsajas su gyvenimo kokybe socialinės pagalbos kontekste. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti teorinį gyvenimo kokybės sąsajų su socialine integracija diskursą šeimose, auginančiose neįgalius vaikus, įvertinant gyvenimo kokybės raišką ir integracijos prieigas. 2. Išanalizuoti pagalbos sistemos prieigas formalios ir neformalios pagalbos kontekstuose. 3. Atlikti empirinį tyrimą atskleidžiant šeimų, auginančių vaikus su negalia, socialinės integracijos sąsajas su gyvenimo kokybe socialinės pagalbos aspektu. Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros ir dokumentų analizė. 2. Kiekybinis tyrimas (anketinė apklausos metodas), kuriuo užtikrinamas respondentų anonimiškumas. Tokiu būdu buvo siekiama gauti patikimą ir objektyvią informaciją. 3. Statistinės tyrimo duomenų analizės metodas. Apskaičiuotos procentinės išraiškos naudojant kompiuterinę statistinių duomenų apdorojimo programą ,,SPSS 20.0”. Tyrime buvo taikyta koreliacinė analizė. Tyrimo rezultatai. Atlikto tyrimo rezultatai patvirtina socialinės integracijos sąsajas su gyvenimo kokybe socialinės pagalbos aspektu. Socialinė šeimų integracija labai priklauso nuo tėvų turimos ir gaunamos informacijos, neįgalaus vaiko gabumų, visuomenės gebėjimo priimti kitokius vaikus. Analizuojant tėvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime darytina išvada, kad vaiko su negalia auginimas ir priežiūra riboja tėvų galimybes užsiimti sau malonia veikla bei dalyvauti visuomenės gyvenime, šeimos, auginančios vaikus su negalia, vis dar jaučia neigiamą visuomenės požiūrį į negalią turinčius asmenis, dėl to šeimos nelinkusios atsiverti, kenčia šeimų gyvenimo kokybė. Pozityvūs neįgaliųjų integracijos pokyčiai stiprina šeimos, auginančios vaiką su negalia, įgūdžius, kurie padeda prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos. Atlikus empirinį tyrimą pasitvirtino hipotezė, jog sėkminga neįgalaus asmens integracija į visuomenę įtakoja visos šeimos gyvenimo kokybę. Visuomenės geranoriškumas ir tvirtos žinios yra pamatas neįgaliųjų integracijos sudėtingam procesui, kurio sėkmę lemia ne tik asmens su negalia įgūdžiai ir savybės, bet ir specialistų bei visuomenės vaizdiniai, nuostatos ir vertybės. Išvados ir rekomendacijos. Visuomenės geranoriškumas ir tvirtos žinios yra pamatas neįgaliųjų integracijos sudėtingam procesui, kurio sėkmę lemia ne tik asmens su negalia įgūdžiai ir savybės, bet ir specialistų bei visuomenės vaizdiniai, nuostatos ir vertybės. Siekiant gerinti šeimų, auginančių vaikus su negalia, gyvenimo kokybę ir integruoti neįgalų asmenį į visuomenę turi būti sudarytos atitinkamos sąlygos ir teikiama visapusė socialinė pagalba, kuri turėtų būti vertinama ne siaurame kontekste, t. y. vien tik pagalbos vaikui aspektu, tačiau visapusiškai – socialinio, politinio bei edukacinio konteksto aspektu. Teikiama socialinė pagalba koreliuoja su šeimų, auginančių vaikus su negalia, gyvenimo kokybe. Rūpinimasis neįgaliųjų gerove bei pats požiūris į neįgaliuosius priklauso tiek nuo kiekvienos šalies piliečių pažiūrų, nusistatymo, gebėjimo priimti ir toleruoti neįgalų žmogų, vertybių, tiek ir nuo valdžios vykdomos politikos, nukreiptos į neįgaliųjų padėties gerinimą.

Tyrimo objektas – sociokultūrinių paslaugų pagyvenusių ir senų globos namų gyventojams poreikis. Tyrimo tikslas – išanalizuoti senų ir pagyvenusių žmonių, gyvenančių globos namuose, sociokultūrinių paslaugų poreikio svarbą socialinio darbo aspektu. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti pagyvenusių ir senų žmonių sociokultūrinių paslaugų poreikio charakteristikas teoriniame kontekste vertinant senėjimo problemas socialinio darbo aspektu. 2. Išanalizuoti pagyvenusių ir senų žmonių sociokultūrinių paslaugų globos namuose turinio raišką atliepiant poreikius socialinio darbo kontekste. 3. Atlikti tyrimą, pagyvenusių ir senų žmonių, gyvenančių globos namuose sociokultūrinių paslaugų taikymo galimybes atliepiant poreikius socialinio darbo kontekste. Tyrimo metodai: Mokslinės literatūros analizė. Interviu metodas. Anketinė apklausa raštu. Statistinė duomenų analizė atlikta remiantis statistiniu paketu SPSS (23 versija) bei Windows Exsel programa. Tyrimo analizės metodas – aprašomoji statistinė analizė, skirta kiekybinių duomenų analizei atlikti. Išvados: interviu (pokalbio) metu su socialiniais darbuotojais paaiškėjo, kad pagyvenusių ir senų žmonių nedalyvavimas sociokultūrinėse veiklose gali būti sprendžiamas efektyviai naudojant Bihevioristų siūlymą už dalyvavimą sociokultūrinėje veikloje asmenis pagirti ir įtikinėti, jog veiklos yra naudingos psichologiškai ir morališkai (pagal Bandy (1993), svarbiausia priemone, padedančia keisti nepageidautiną elgesį, laikyti pastiprinimą. Pastiprinimas – tai apdovanojimas ar kitoks paskatinimas, skiriamas už tokį elgesį, kurio norima sulaukti ir ateityje. Apibendrinant pagyvenusių žmonių užimtumo, socialinės veiklos globos namuose ir laisvalaikio ypatumus matyti, kad dažniausiai į senelių namus atvykstama dėl sveikatos problemų. Tuo tarpu, emociniai veiksniai, tokie kaip depresija, yra mažiau svarbūs ir visumoje, atvykstama dėl fizinės negalios. Vertinant prasmingą laisvalaikį ir jo suvokimą, nustatyta, kad vyrai ir moterys prasmingą laisvalaikį suvokia vienodai. Prasmingas laisvalaikis - dažniausiai yra maloni savijauta. Taip pat, daugumos vyrų ir moterų nuomonės sutampa vertinant veiklų naudas, nes prasmingiausia veikla abi grupės laiko kalendorinių švenčių minėjimas. Labiausiai lūkesčius atitinkančios veiklos yra bendravimas su artimaisiais ir lankymasis maldos namuose. Analizės metu nustatyta, kad laisvalaikio veiklose, dažniausiai trukdo dalyvauti pablogėjusi sveikata. Darbo struktūra: baigiamąjį darbą sudaro trys skyriai: Pirmame skyriuje teoriniu aspektu nagrinėta senėjimo charakteristika, sociokultūrinių paslaugų poreikio svarba pagyvenusiems ir seniems žmonėms. Antroje dalyje aprašomas apie tyrimo organizavimas ir metodologija. Trečioje dalyje aprašomas pagyvenusių ir senų asmenų sociokultūrinių paslaugų globos namuose ir laisvalaikio ypatumų analizė, sąsajos tarp svarbiausių sociokultūrinių veiklų ir svarbos vertinimo.

Siekiant, kad neįgalieji, o ypač žmonės, turintys protinę negalią, mūsų valstybėje jaustųsi reikalingi, o ne atstumti, yra didžiulis poreikis siūlyti ir teikti įvairias socialines paslaugas, užtikrinančias saugią aplinką ir galimybes užsiimti norima veikla. Neįgalieji sudaro nemažą mūsų visuomenės dalį, kuriai reikalingas ypatingas dėmesys, šie žmonės labai jautrūs ir turi žemą savivertę. Atsižvelgiant į tai, turime pasinaudoti gerosiomis užsienio ir Lietuvos tyrėjų patirtimis taikant užimtumo terapijos veiklas. Tyrimo problema. Neįgaliųjų integracijai į visuomenę, jų socializacijai, dėl ribotų galimybių, atsiradusių dėl negalios, labai svarbiais tampa Dienos veiklos centrai (DVC) ir juose vykdomos užimtumo terapijos veiklos. Tai galimybių laukas paslaugų prieinamumui, komunikacijai ir saviraiškai. Nors yra veikiantys įstatymai dėl neįgaliųjų integracijos, tačiau ir šiandien yra daug spręstinų problemų tobulinant socialinį darbą, socializacijos procesą. Neįgalumas ne tik asmens, bet ir visuomenės problema. Kokie veiksniai sudaro prielaidas neįgaliųjų problemoms spręsti? Šių problemų sprendimui pasitarnauja profesionalūs, kvalifikuoti socialiniai darbuotojai, vykdantys įvairias užimtumo terapijos veiklas Dienos veiklos centruose. Šiame darbe atliekamas tyrimas ir padės ieškoti ir atrasti naujų galimybių ar naujų veiklų, įgalinančių efektyviau spręsti neįgaliųjų problemas. Tyrimo tikslas. Atskleisti užimtumo terapijos taikymo galimybes dirbant su protinę negalią turinčiais asmenimis Dienos veiklos centre socialinio darbo aspektu. Tyrimo objektas. Užimtumo terapijos taikymo galimybės dirbant su protinę negalią turinčiais asmenimis Dienos veiklos centre. Tyrimo metodika. Tyrimui atlikti pasirinktas kokybinis tyrimo metodas. Siekiant tyrimo tikslo buvo taikytas iš dalies struktūruotas individualus giluminis interviu. Interviu metu gauta informacija buvo analizuojama ir interpretuojama taikant kontent (turinio) analizės metodą (angl. content analysis). Kontent analizė remiasi duomenų interpretacija, todėl kategorijų ir subkategorijų išskyrimas buvo siekis išsiaiškinti teksto prasmes. Tyrime dalyvavo 5 proto negalią turintys žmonės, lankantys užimtumo terapijos užsiėmimus (moterys (V=3), vyrai (V=2)) Dienos veiklos centre, Kretingoje.

Tyrimo objektas – Vaikų savarankiškumo formavimas bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Tyrimo tikslas – Atskleisti vaikų savarankiškumo formavimą bendruomeniniuose vaikų globos namuose socialinių darbuotojų patirčių kontekste. Hipotezė – tikėtina, kad vaikams, deinstitucionalizacijos procese apsigyvenus bendruomeniniuose vaikų globos namuose, plečiasi ugdomųjų veiklų įvairovė, savarankiškumo formavime yra daugiau praktinio potencialo panaudojimo galimybių. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti vaikų savarankiškumo formavimo bendruomeniniuose vaikų globos namuose socialinio darbo kontekste teorines prieigas. 2. Bendruomeninių vaikų globos namų socialinių darbuotojų funkcijų specifiškumas formuojant vaiko savarankiško gyvenimo strategijas. 3. Atlikti empirinį tyrimą vaikų savarankiškumo formavimo bendruomeniniuose vaikų globos namuose socialinių darbuotojų patirčių kontekste. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, dokumentų analizė, kiekybinis tyrimas (anketa). Siekiant įgyvendinti darbo tikslą - atskleisti vaikų savarankiškumo formavimą bendruomeniniuose vaikų globos namuose, pasirinkta socialinių darbuotojų apklausa, kuri atspindės apklaustųjų, socialinių darbuotojų patirtis. Tyrimo metodologinės prieigos (teorijos): humanistinės filosofijos teorijos, bihevioristinės teorijos, įgalimo ir palaikymo. Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, trys pagrindinės dalys, rekomendacijos, išvados, santraukos, literatūros sąrašas ir priedai. Pirmoji dalis yra teorinė. Joje atskleidžiama vaikų savarankiškumo formavimo bendruomeniniuose vaikų globos namuose socialinio darbo kontekste teorinė analizė. Antroji darbo dalis yra skirta tyrimo organizavimui ir Vaikų savarankiškumo formavimo BVGN socialinių darbuotojų patirčių kontekste metodologija (tyrimo teorinis pagrindimas, tyrimo instrumento pristatymas, tyrimo respondentai ir etika). Trečioje dalyje atlikto empirinio tyrimo: Vaikų savarankiškumo formavimo bendruomeniniuose vaikų globos namuose socialinių darbuotojų patirčių kontekste, rezultatų interpretacija. Atliktas empirinis tyrimas, pasirinktas empirinio tyrimo kiekybinis apklausos metodas – anketavimas. Tyrimų duomenų analizei naudotas aprašomosios statistikos metodas, nustatant respondentų atsakymų santykinių dažnių procentinę išraišką. Anketą sudaro 117 uždaro tipo klausimai ir vienas atviras klausimas, siekiant išsiaiškinti respondentų nuomonę. Atviras klausimas skirtas galimybei respondentams teikti pasiūlymus, kokiais norėtų papildyti ,,Bendruomeninių vaikų globos namų veiklos aprašą“. Pasiūlymus teikti buvo neprivaloma, savo nuomonę pareiškė 18 respondentų. Anketoje klausimynas buvo suskirstytas į 13 blokų: Demografinis blokas, Vaikų savarankiškumo formavimo teorines prieigos, Bendruomeniniai vaikų globos namai teisiniame kontekste, Kasdieninių poreikių tenkinimo įgūdžių (buitinių) blokas, Socialinių įgūdžių blokas, Komunikacinių įgūdžių blokas, Finansinių žinių blokas, Karjeros planavimo įgūdžių blokas, Identiteto kūrimo įgūdžių blokas, Rizikos prevencijos įgūdžių blokas, Teisinių žinių blokas, Dalyvavimas bendruomenės veikloje, Socialinių darbuotojų bendradarbiavimas. Išanalizavus vaikų savarankiškumo formavimo BVGN socialinio darbo teorines prieigas galima teigti, kad vaiko globos socialinė gerovė bendruomeniniuose vaikų globos namuose yra numatyta visuose teisiniuose dokumentuose- tiek tarptautiniuose, kuriais Lietuva privalo vadovautis, tiek nacionaliniuose, kuriuos priima pati Lietuva ir savivaldos, kuriai yra palikta teisė priimti sprendimus vadovaujantis aukštesniais galiojančiais dokumentais. Vaiko globos sistemos pertvarkos proceso eigoje įkurti bendruomeniniai vaikų globos namai. Vaikų savarankiškumo formavimo strategija BVGN yra vystoma, kintanti, tobulinama, o Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintas ,,Bendruomeninių vaikų globos namų veiklos aprašas“ nustato socialinių paslaugų įstaigos šeimos modelio bendruomeninių vaikų globos namų tikslus ir funkcijas, teises ir pareigas, veiklos organizavimą, likusio be tėvų globos vaiko, socialinę riziką patiriančio vaiko ar vaiko su negalia apgyvendinimą BVGN, finansavimą bei teikiamos globos (rūpybos) kokybės užtikrinimą. Socialinio darbuotojo funkcijos formuojant savarankiško gyvenimo strategijas vaikams, gyvenantiems BVGN apima veiklą orientuota į vaiko poreikių vertinimą bei tinklo tų poreikių tenkinimui sukūrimą, ryšių su biologine šeima palaikymą, vaiko ruošimą savarankiškam gyvenimui (formuojant kasdienių poreikių tenkinimo įgūdžius (buitinius), socialinius įgūdžius, komunikacinius įgūdžius, finansinių žinių panaudojimo įgūdžius, darbinius įgūdžius ir kitus, atsakomybės formavimą – kad vaikas suprastų, jog savimi turi pasirūpinti pats), profesijos pasirinkimo, saugumo, laisvalaikio, užimtumo problemų, paramos teikimo, konsultavimo, tarpininkavimo, patarimo šeimos kūrimo, bendravimo su aplinka klausimais. Socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su VVTAĮT darbuotojais, sveikatos priežiūros, švietimo ir kitomis institucijomis bei jų darbuotojais, kultūros specialistais, bendruomene ir visuomene formuojant vaikų, gyvenančių BVGN, savarankiškumą ir tenkinant individualius vaiko poreikius, padeda gauti visas būtinas socialines, ugdymo ir kitas paslaugas, garantuoja socialinį saugumą ir auginti savarankišką visuomenės narį. Atlikto tyrimo analizė leidžia teigti, kad deinstitucionalizacijos procesas vertinamas teigiamai, o bendruomeniniai vaikų globos namai užtikrina vaiko gyvenimo kokybės gerėjimą, vaikų integraciją į bendruomenę, sudaro galimybes vaikams augti artimoje šeimai aplinkoje įgyjant savarankiškus gyvenimui svarbius įgūdžius, kad ,,Bendruomeninių vaikų globos namų veiklos aprašas“ aiškiai apibrėžia tikslus ir funkcijas, aiškiai apibrėžia vaiko apgyvendinimą bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Vaikams bendruomeniniuose vaikų globos namuose yra formuojami tvirti savarankiškumo įgūdžiai. Hipotezė – pasitvirtino, vaikams, deinstitucionalizacijos procese apsigyvenus bendruomeniniuose vaikų globos namuose, plečiasi ugdomųjų veiklų įvairovė savarankiškumo formavime yra daugiau praktinio potencialo panaudojimo galimybių.