Šiandien Lietuvoje vis daugiau kalbama apie smurto artimoje aplinkoje fenomeną – kaip apie socialinę problemą, reikalaujančią įvairių institucijų bei specialistų sutelktų pastangų, ieškant veiksmingų jos sprendimo būdų. Šiai problemai spręsti Lietuvoje kuriama kompleksinės pagalbos šeimai sistema. Šiuo metu Lietuvoje tokios pagalbos teikimą reglamentuojantys teisiniai aktai daugiausia yra nukreipti į pagalbos, smurtą patyrusiems asmenims, užtikrinimą. Paslaugų smurtinio elgesio asmeniui, sistema Lietuvoje dar nėra įsitvirtinusi. Kuriant tokių paslaugų teikimo sistemą yra pabrėžiama, kad smurtinio elgesio keitimas yra svarbi smurto artimoje aplinkoje prevencijos priemonė. Tačiau siekiant pokyčių žmogaus elgesyje labai svarbu naudoti veiksmingas tikslą padedančias pasiekti strategijas. Todėl šio darbo tema pasirinkta neatsitiktinai, ir jame yra nagrinėjama įgalinimo, kaip efektyvios darbo su smurtinio elgesio asmeniu strategijos, taikant Intervencinę programą smurtautojams šeimoje raiška. Šiame darbe atliktas tyrimas buvo orientuotas į įgalinimo kaip efektyvios darbo su smurtinio elgesio asmeniu, keičiant jo elgesį, raišką intervencinėje programoje smurtautojams šeimoje. Atlikto tyrimo tikslas - atskleisti asmenų smurtaujančių artimoje aplinkoje, įgalinimo keisti elgesį raišką taikant Intervencinę programą smurtautojams šeimoje. Atliekant tyrimą buvo išsikelti šie uždaviniai: atskleisti smurto artimoje aplinkoje fenomeno kaip socialinės problemos raišką, smurtautojo veiksmus aiškinančių teorijų kontekste remiantis kompleksinės pagalbos šeimai teikimo teisinėmis prieigomis; išanalizuoti įgalinimo teorines prielaidas, keičiant asmens elgesį, įvertinant Intervencinės programos smurtautojams šeimoje taikymo specifiką; atlikti empirinį tyrimą atskleidžiant įgalinimo keisti savo elgesį rašką taikant Intervencinę programą smurtautojams šeimoje. Įgyvendinant tyrimo uždavinius buvo naudotasi mokslinės literatūros, artimos darbo temai, analize ir empirinio tyrimo duomenimis gautais pusiau struktūruoto interviu su respondentais metu. Darbą sudaro įvadas, trys skyriai, kurie suskirstyti į poskyrius, išvados, rekomendacijos, santrauka, literatūros sąrašas ir priedai. Pirmajame skyriuje, naudojantis mokslinės literatūros analizės metodu, nagrinėjamas smurto artimoje aplinkoje fenomenas, aptariant smurto rūšis, analizuojant veiksnius įtakojančius smurtautojo asmenybės formavimąsi taip pat susipažįstama su teisiniu kompleksinės pagalbos teikimo šeimai, patyrusiai smurtą, reglamentavimu Lietuvoje ir įgalinimu kaip efektyvia strategija, teikiant pagalbą keičiant savo elgesį asmenims, smurtaujantiems artimoje aplinkoje. Antrajame skyriuje pristatomos tyrimo rezultatų analizei pasirinktos teorinės prieigos, tyrimo metodas, tyrime dalyvaujančių respondentų pasirinkimo kriterijai. Trečiame skyriuje aptariama tyrimo metu iš respondentų gauta informacija apie įgalinimo raišką ir jų patirtis realizuojant Intervencinę programą smurtautojams šeimoje. Remiantis respondentų nuomone smurto artimoje aplinkoje fenomenas yra suvokiamas kaip skaudi socialinė problema sukelianti daugybę pasekmių ne tik šeimai, kurioje yra smurtaujama. Šis reiškinys daro žalą tiek mažos šeimos sistemos, tiek kitų didesnių susijusių sistemų funkcionavimui. Tyrime dalyvavę respondentai pritarė, kad smurtinio elgesio keitimo programų taikymas yra svarbi kompleksinės pagalbos šeimai, patiriančiai smurtą, dalis ir efektyvus metodas padedantis pasiekti ilgalaikių pokyčių asmens elgesį bei daug prisidedantis prie smurto artimoje aplinkoje prevencijos. O įgalinimas kaip efektyvi darbo strategija, remiantis teorinėmis prieigomis, apibrėžiama, kaip galių spręsti savo problemas savarankiškai suteikimas. Atlikus empirinį tyrimą paaiškėjo, kad Intervencinės programos smurtautojams šeimoje efektyvumu tiki visi tyrime dalyvavę respondentai. Respondentų teigimu šioje programoje įgalinimas, keisti savo elgesį, reiškiasi suteikiant programos dalyviams reikiamas žinias, ugdant įgūdžius ir tokiu būdu stiprinant asmens gebėjimus spręsti konfliktus šeimoje nenaudojant smurto. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais rekomenduojama reglamentuojant kompleksinės pagalbos, šeimai patyrusiai smurtą, teikimą daugiau dėmesio skirti smurtinio elgesio keitimo programų taikymui. Numatyti tokios pagalbos teikimo terminus, pagalbą galinčias teikti institucijas; informavimo apie galimybę gauti pagalbą priemones. Ir atsižvelgiant į respondentų pastebėjimus rekomenduojama plėsti, Intervencinės programos smurtautojams šeimoje, taikymą kitose institucijose ypatingą dėmesį skiriant tinkamam informacijos apie tokios pagalbos galimybę pateikimui. Tuo pačiu šviesti visuomenę apie smurtą artimoje aplinkoje griaunant stereotipinį požiūrį į nusistovėjusius moters ir vyro vaidmenis šeimoje. Taip pat labai svarbu didinti specialistų, dirbančių su smurtinio elgesio asmeniu, motyvaciją teikti kokybišką pagalbą, ir kelti jų kvalifikaciją šioje srityje, suteikiant daugiau žinių apie pagalbos, keičiant smurtinį elgesį, svarbą ir galimybes.

Europoje pastebima tendencija užtikrinti visos švietimo sistemos ugdymo kokybę taikant alternatyvius pedagogų rengimo būdus, keliančius mokytojo profesiją į aukštesnį profesionalumo lygį, todėl švietimas pragmatiškai vis labiau orientuojamas į asmens ugdymą(si) karjerai pasitelkiant jį supančią socialinę realybę. Mokymasis universitete vyksta socialinės sąveikos procese, todėl ugdymas yra vertinamas kaip visuma sąlygų individo prigimtyje glūdintiems gebėjimams kūrybiškai reikštis jam perimant ir plėtojant kultūrą t. y. atrandant savo individualizacijos erdvę, kuri paremta patirtimi. Taip socialinio dalyvavimo ir karjeros ugdymo sąveika tampa funkcionalia šiuolaikinio universitetinio gyvenimo prieiga. Tyrimo tikslas – teoriškai ir empiriškai pagrįsti būsimųjų pedagogų socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos gyvenime įgijinius, kaip ugdymo(si) karjerai strateginius orientyrus, ir tuo pagrindu sudaryti teorinį-hipotetinį modelį. Tyrimo rezultatų pagrindu buvo sudarytas studentų (būsimųjų pedagogų) socialinio dalyvavimo aukštosios mokyklos gyvenime įgijinių ir ugdymo(si) karjerai sąveikos modelis, kurio praktinis įgyvendinimas vertinamas kaip strategija efektyvesniam studentų įsitraukimui į socialinio dalyvavimo procesus aukštosiose mokyklose sąmoningai rekonstruojant socialinę tikrovę savo karjeros strateginiams orientyrams įgyvendinti. Šio tyrimo sisteminė teorinė analizė ir empiriniai duomenys atskleidė moksliškai konceptualų ir empiriškai išraiškingą ryšį tarp socialinio dalyvavimo, gyvenimo ir asmens karjeros. Teorinė analizė ir empiriniai duomenys rodo, kad socialinis dalyvavimas turėtų žymiai stipresnį poveikį asmens karjerai, jeigu būtų vykdomas kaip strategiškai suplanuota ir suvokta veikla. Todėl tokio modelio sukūrimas yra reikšmingas ne tik edukologijos ugdymo teorijai, bet ir praktikai.

Siekiant užtikrinti senų žmonių gyvenimo kokybę, socialinės paslaugos bei jų teikimas tampa vis aktualesnė problema. Senstant itin svarbūs tampa slaugos, priežiūros bei dvasiniai poreikiai, nes jie yra reikalingi kompensuoti sumažėjusiam funkcionalumui, pakitusiam socialiniam statusui, silpnėjantiems socialiniams ryšiams palaikyti. Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, gyvenimo kokybės sąvoka yra itin aktuali, o vaidmenų kaita poreikių kontekste yra susijusi su būtinybe įvertinti seno žmogaus gyvenimo kokybę. Pagyvenusiems žmonėms labai reikalingas palaikymas, pagalba. Su jais turi būti nuolat bendraujama, jais rūpinamasi. Deja, ne visada šią pagalbą gali suteikti pagyvenusio žmogaus artimieji. Tokiu atveju pagyvenusius žmones priima ir jais rūpinasi senelių globos namų specialistai.

Šiame magistro darbe tyrinėjamos socialinių darbuotojų veiklos galimybes dirbant su šeimomis, kurios yra rizikos situacijoje. Didėjantis socialinių paslaugų poreikis šioje socialinio darbo veiklos srityje neretai viršija turimus išteklius, todėl būtina ieškoti efektyvesnių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų. Dažnai nepakankamai dėmesio skiriama paslaugų planavimui bei prioritetų nustatymui: socialinės paslaugos teikiamos gerai nežinant ir neįvertinus klientų poreikių. Todėl labai svarbu planuoti paslaugų rūšis, nustatant prioritetines socialinių paslaugų plėtros kryptis bendruomenėse, teikiant žmonėms paslaugas, kurios jiems yra reikalingiausios, tinkamiausios ir ekonomiškiausios. Besikeičiančioje visuomenėje šeimos neišvengiamai susiduria su įvairiomis krizinėmis situacijomis ir problemomis. Kiekvienas naujas šeimos gyvenimo etapas, keičia pagrindinius šeimos struktūros parametrus. Dauguma šeimų sėkmingai susitvarko su naujomis situacijomis, prisitaiko prie naujų sąlygų. Tačiau, jei šeimai tai nepavyksta - galimi kriziniai periodai. Tyrimo tikslas: atskleisti socialinių darbuotojų veiklos galimybes, sprendžiant šeimų, esančių rizikos situacijoje problemas. Tyrimo objektas: socialinio darbuotojo veiklos galimybės sprendžiant šeimų, esančių rizikos situacijoje problemas. Tyrimo uždaviniai: 1. Pateikti rizikos situacijoje esančių šeimų teorines prieigas ir įžvalgas; 2. Išanalizuoti socialinio darbuotojo pagalbos šeimai, esančiai rizikos situacijoje, galimybes; 3. Atlikti empirinį tyrimą, kuriuo siekiama atskleisti socialinių darbuotojų, dirbančių su riziką patiriančiomis šeimomis veiklos galimybes, šeimų patirties kontekste. Tyrimo hipotezė – tikėtina, kad socialinių darbuotojų įtaka, sprendžiant rizikos situacijoje esančių šeimų problemas, įgalina šeimas siekti pokyčių, motyvuoja savarankiškai spręsti kritines situacijas ir išugdo tam būtinus socialinius įgūdžius. Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros ir dokumentų analizė. 2. Kiekybinis tyrimas (anketinė apklausa) ir kokybinis tyrimas (pusiau struktūruotas interviu). Empirinio tyrimo radiniai, pagrįsti teorinėmis prieigomis: a) krizę šeimoje sukeliančios priežastys dažniausiai yra kompleksinio pobūdžio ir pasireiškia: smurtu artimoje aplinkoje, įvairiomis priklausomybėmis, nedarniais santykiais, sunkia materialine padėtimi ir kt. Be minėtų priežasčių, krizę šeimoje taip pat gali sukelti vaikų auklėjimo sunkumai, liga, skurdas, įvairios netektys ar skyrybos, socialinių įgūdžių trūkumas. Tam, kad šeimose pradėtų reikštis krizės užuomazgos komponentai, turi įvykti tam tikras įvykis, su kuriuo šeima nebūna pasiruošusi tinkamai susitvarkyti; b) socialinių darbuotojų vaidmuo šeimose yra matomas kaip: draugo, pagalbininko, vedlio ar patarėjo. Išskiriama, jog pagrindinį vaidmenį pagalbos šeimoms procese atlieka socialinės srities atstovai – VVTAĮT specialistai, seniūnijų socialiniai darbuotojai darbui su šeimomis kartu su atvejo vadybininkais, mokyklų socialiniai pedagogai, psichologai. Taip pat šeimos išskiria ir asmenis iš artimos savo aplinkos, kurie padeda sunkiu metu, palaiko ir pastiprina, motyvuoja pokyčiams. c) socialiniai darbuotojai pagalbos šeimoms procese turi daug galimybių ir jomis pasinaudoja stengdamiesi joms padėti. Šilalės rajone teikiamos tiek bendrosios, tiek specialiosios paslaugos, tokios kaip: informavimas, konsultavimas, apgyvendinimas, transporto ar maitinimo organizavimas, vaikų priežiūra, psichologinės konsultacijos ir t. t. Kaip trukdžius, socialiniai darbuotojai įvardija specialistų trūkumą: nemokamos teisinės pagalbos, socialinio darbuotojo padėjėjo, asmeninio asistento klientui (šeimai), mediatoriaus; per mažą finansavimą bei nepakankamą dėmesį darbuotojų fizinėms bei psichologinėms darbo sąlygoms gerinti. Darbo struktūra: darbą sudaro 3 dalys. Pirmoji darbo dalis skirta riziką patiriančių šeimų teoriniam diskursui: rizikos veiksnių apibūdinimui, pagalbą teikiančių institucijų pristatymui bei socialinių paslaugų išvystymui Šilalės rajone. Antrojoje darbo dalyje pristatomas tyrimo organizavimo procesas. Trečioji darbo dalis skirta tyrimo duomenų analizei ir pristatymui.

Darbe apibūdinama streso rizika, kaip profesinio perdegimo prielaida, pagrindiniai stresą įtakojantys veiksniai ir prevencijos galimybės. Atskleidžiama globos centrų socialinių darbuotojų veiklos sudėtingumas, įvardijant sunkumus ir problemas, su kuriomis susiduriama praktinėje veikloje. Buvo atliktas tyrimas, kurio objektas – globos centrų socialinių darbuotojų patiriama streso rizika, kaip profesinio perdegimo prielaida. Pagrindinis tikslas – atskleisti globos centrų socialinių darbuotojų patiriamą streso riziką kaip profesinio perdegimo prielaidą, jų patirčių kontekste. Tyrimo tikslui įgyvendinti išsikelti šie uždaviniai: 1. Išanalizuoti streso rizikos ir profesinio perdegimo sąsajų teorines prielaidas. 2. Atskleisti socialinių darbuotojų streso rizikos specifiškumą globos centruose ir streso įveikos strategijas. 3. Atlikti empirinį tyrimą įvertinant streso riziką, kaip profesinio perdegimo prielaidą, globos centrų socialinių darbuotojų požiūriu. Tyrime dalyvavo 104 socialiniai darbuotojai, dirbantys globos centruose. Išanalizavus tyrimo rezultatus, galima teigti, kad globos centrų socialiniai darbuotojai stresą patiria dėl organizacinių (intensyvus ir didelis darbo krūvis, skirtingi reikalavimai, laiko trūkumas užduotims atlikti, tarpinstitucinio bendradarbiavimo stoka bei informacijos trūkumas) veiksnių. Atviro klausimo analizė leidžia teigti, kad patvirtinami kiekybinio tyrimo rezultatai. Papildomai išryškėjo socialiniams darbuotojams stresą keliantys vadovų ir kolegų paramos trūkumo, teisės aktų kaitos, pokyčių, įvairių patikrinimų, paslaugų teikimo klientams, Covid – 19 faktoriai. Streso įveikai socialiniai darbuotojai aktyviai naudojasi emocinės paramos ir problemų sprendimo (artimųjų ir šeimos parama, sprendimų paieška, kalbantis su panašių problemų turėjusiais, paieška galinčių padėti išspęsti problemą ir naujų žinių, kurios galėtų būti naudingos problemos sprendimui) įveikos strategijomis. Dalis socialinių darbuotojų kritiką ir kaltinimus nukreipia į save bei stengiasi užsiimti kitais dalykais ir negalvoti apie patiriamus sunkumus. Darbe pateikiami tyrimo rezultatai, įrodantys, kad streso rizika – pagrindinė profesinio perdegimo prielaida socialinio darbuotojo profesinėje veikloje, paveikianti jo fizinę, psichinę ir emocinę gerovę. Tyrimu nustatyta, kad streso patyrimui daugiausia įtakos turi organizaciniai, o ne individualūs veiksniai. Atskleista, kad streso įveikai dažniausiai naudojamos socialinės paramos strategijos. Pateikiamos išvados ir rekomendacijos. Darbą sudaro santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, įvadas, 3 dalys, išvados, literatūros sąrašas, 2 priedai. Pirmoje darbo dalyje analizuojamas streso rizikos ir profesinio perdegimo sąsajų teorinis diskursas, antroje - atskleidžiamas globos centrų socialinių darbuotojų streso rizikos, kaip profesinio perdegimo prielaidos, tyrimo organizavimas ir metodologija, trečioje – apibrėžiami atlikto empirinio tyrimo apie streso riziką, kaip profesinio perdegimo prielaidą globos centrų socialinių darbuotojų požiūriu, rezultatai.