Magistro baigiamajame darbe buvo analizuojami korozijos pažeidimai, susidarantys naftos perdirbimo įmonės AB „ORLEN Lietuva“ kondensato valymo bloko (KVB), elektrinio druskų ir vandens šalinimo bei atmosferinės rektifikacijos įrengimų kombinuoto įrenginio LK-2 komplekso, 100-osios sekcijos įrenginiuose. Įrenginiai analizei pasirinkti, atsižvelgiant į įmonės siekius modernizuoti kondensato valymo bloką. Išanalizuoti korozijos procesui įtakos turintys veiksniai, būdingos korozijos rūšys ir nustatytos labiausiai korozijos pažeidžiamos įrengimų vietos. Eksperimentinėje dalyje buvo tiriamas anglinio plieno S235 atsparumas korozijai technologinio kondensato, druskingo vandens, sieringo ir druskingo vandens mišinio terpėse. Atsparumas korozijai buvo vertinamas pagal jo masės praradimą per laiką ir naudojant linijinės poliarizacijos varžos metodą. Tyrimo metu buvo buvo panaudotos koroziją mažinančios apsaugos priemonės. Druskingo vandens ir druskingo ir sieringo vandens mišinio terpių agresyvumas buvo mažinamas naudojant inhibitorių CHIMEC 1839. Siekiant sustiprinti paviršinį plieno S235 sluoksnį, bandiniai buvo skirtingai termochemiškai apdoroti - įazotinti ir įanglinti-grūdinti. Po to pamatuotas bandinių kietumas Vikerso metodu, ištirtas jų atsparumas korozijai sieringo vandens ir druskingo vandens terpėse.

Didėjanti pasaulio populiacija, o tuo pačiu ir pasaulio prekyba, kurios didžioji dauguma vyksta jūromis, veda prie milžiniško šiam vandens transportui kuro kiekio suvartojimo ir emisijų į atmosferą didėjimo, kas neabejotinai prisideda prie klimato kaitos ir kelia pavojų globaliam klimato stabilumui. Visa tai verčia griežtinti reikalavimus jūrų transporto degalams ir ieškoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) mažinimo būdų. Vienas iš jų yra alternatyvių degalų naudojimas. Siekiant kuo didesnę įprastinio kuro dalį pakeisti atsinaujinančiais alternatyviais degalais siūlomi metanolis ir biodyzelinas bei jų mišiniai su dyzelinu. Šie komponentai plačiai naudojami dėl jų gamybos paprastumo ir draugiškumo aplinkai. Biodyzelino ir metanolio maišymas su dyzelinu yra ribotas, kas skatina ieškoti sudėtingų daugiakomponenčių mišinių panaudojimo jūrų transporte galimybių. Šiame darbe, siekiant kuo didesnę jūrinio dyzelino dalį pakeisti iš atsinaujinančiųjų šaltinių gaunamais komponentais, kaip alternatyva jūriniam kurui, buvo tiriami skirtingų proporcijų jūriniodyzelino, metanolioirbiodyzelino mišiniai su homogeniškumą gerinančiais priedais – dodekanoliu ir 2-etilheksil nitratu.Taip pat darbe atlikta tiriamų mišinių lyginamoji analizė su jūrinio kuro standartu ISO 8217:2017 „Jūrų laivų kuras. Reikalavimai ir tyrimo metodai“, įvertinta procentinė komponentų įtaka tokiems degalų parametrams kaip tankis, klampis, šilumingumas, drumstimosi temperatūra, pliūpsnio temperatūra, distiliacijos charakteristikos ir cetaninis indeksas, pateiktos praktinės rekomendacijos dėl galimybės naudoti šiuos mišinius kaip alternatyvius jūrų transporto degalus.

Augant pasaulio gyventojų skaičiui ir tarptautinei prekybai, jūrų transportas tapo viena iš saugiausių ir plačiausiai naudojamų transportavimo rūšių. Šiuo metu jūrų transportas apima apie 80 % tarptautinės prekybos. Visą tai lemią didžiulį kuro suvartojimą ir išmetamųjų teršalų kiekio augimą. Tai prisideda prie klimato kaitos ir globaliai kelia pavojų klimatui bei jo stabilumui. Nuolat griežtėjantys tarptautiniai reikalavimai jūrų transportui skatina ieškoti įvairių emisijų mažinimo būdų. Vienas iš efektyviausių sprendimų – alternatyvių degalų naudojimas. Norint kuo daugiau tradicinio kuro pakeisti atsinaujinančiais alternatyviais degalais, siūloma naudoti metanolio ir biodyzelino mišinius su dyzelinu. Šie komponentai plačiai naudojami dėl jų lengvos gamybos ir ekologiškumo. Tačiau biodyzelino ir metanolio maišymas su dyzelinu yra ribotas, todėl verčiama ieškoti galimybių panaudoti sudėtingesnius daugiakomponenčius mišinius jūrų transporte. Šiame darbe, kaip alternatyva jūriniam kurui buvo sudaromi įvairių proporcijų metanolio, biodyzelino ir dyzelino mišiniai su homogeniškumą gerinančiais priedais – dodekanoliu ir tret-butilhidrochinonu. Darbe buvo atlikta sudarytų mišinių lyginamoji analizė, palyginant juos su jūrinio kuro standartu ISO 8217:2017 „Jūrų laivų kuras. Reikalavimai ir tyrimo metodai“. Įvertinta komponentų įtaka kuro parametrams kaip tankis, klampis, šilumingumas, drumstimosi temperatūra, pliūpsnio temperatūra, distiliacijos charakteristikos ir cetaninis indeksas. Pateiktos praktinės rekomendacijos dėl šių mišinių naudojimo kaip alternatyvių degalų jūrų transporte galimybės.

Jūrų transportas yra viena iš labiausiai paplitusi transporto rūšių. Kasmet laivų kiekis vis didėja, o kartu didėja ir iškastinio kuro naudojimas ir kaip to pasekmė – emisijų kiekiai. Sparčiai didėjantis CO2, SOx ir kietųjų dalelių kiekiai atmosferoje skatina klimato kaitą, didėja atmosferos tarša, daugėja rūgščių lietų. Dėl šių prieţasčių yra griežtinami emisijų iš laivų reikalavimai, ieškoma iš atsinaujinančių šaltinių pagamintų degalų alternatyvų. Viena iš tokių alternatyvų yra kompleksiniai metanolio, biodyzelino ir jūrinio dyzelino mišiniai. Nustatyta, kad alkoholių ir biodegalų naudojimas degaluose mažina emisijų kiekį, o dėl savo sudėtyje turimo deguonies, pasiekiamas geresnis degalų degimas. Be to metanolis savo sudėtyje neturi azoto ir sieros junginių, todėl yra sumažinamos NOx ir SOx emisijos. Atsižvelgiant į literatūroje pateiktus duomenis, biodyzelino ir metanolio kiekiai dyzelino mišiniuose turi būti ribojami, o jų gamybos metu būtina naudoti papildomus priedus. Daugiakomponenčių mišinių kūrimas leistų didžiąją iškastinio kuro dalį pakeisti į atsinaujinančius, aplinkai draugiškus komponentus.

Pasaulyje kiekvienais metais susidaro apie 55 milijonus tonų polipropileno plastiko atliekų, o tai sudaro 20 proc. visos plastiko gamybos. Tik dalis plastiko atliekų yra perdirbama, o kita plastiko dalis yra šalinama sąvartynuose. Todėl tai kelia didelį aplinkosauginį susirūpinimą. Siekiant sumažinti aplinkai daromą taršą, vienas iš sprendimų būtų naudoti pirolizės procesą, kurio metu yra sukuriami aukštesnės pridėtinės vertės produktai. Iš polipropileno išgauta pirolizės alyva pasižymi žemu oksidaciniu stabilumu, blogas oksidacinis stabilumas sukelia papildomų problemų naudojant, transportuojant, sandėliuojant ir pan. Šiame tyrime polipropilenas buvo perdirbamas nemaišomame periodiniame reaktoriuje lėtos pirolizės būdu žemoje temperatūroje. Kaip žaliava buvo naudojamas atliekinis polipropilenas. Didžiausia skysto produkto išeiga gauta pirolizės proceso metu buvo 350 °C ir 400 °C. Pirolizės alyvos stabilizavimui buvo pasirinkta naudoti hidrodinaminės kavitacijos reaktorių su Orifice plokštelėmis. Po hidrodinaminės kavitacijos pirolizės alyvos tankis, kinematinė klampa, šilumingumas, stingimo temperatūra atitinka jūrinio kuro standartą (ISO 8217:2017 „Jūrų laivų kuras. Reikalavimai ir tyrimo metodai“). Gautų pirolizės alyvų >180 °C ir 180-320 °C frakcijų savybės atitinka atitinkamai EN 228 ir EN590 standartus. Hidrodinaminė kavitacija turi didelę įtaką dvigubų jungčių C=C suardymui. Jodo skaičius po hidrodinaminės kavitacijos pirolizės alyvoje ir atskirtose frakcijose sumažėjo 86 proc., o tai rodo, kad pirolizės alyva yra stabilesnė.

Bioatliekų kiekis kasmet didėja, todėl siekiant pritaikyti žiedinės ekonomikos principą galima iš biomasės atliekų gaminti ne tik biokurą, tačiau galima panaudoti ir šalutinį produktą – bioanglį. Bioanglis gali būti puiki priemonė dirvožemio fizikinėms ir cheminėms savybėms pagerinti, padidinti augalų derlingumą, išvalyti dirvožemį nuo teršalų ir t.t. Eksperimento metu atlikta lėta pirolizė atmosferiniame slėgyje, laipsniškai keliant temperatūrą. Pirolizės proceso vietinės žaliavos - rapsų išspaudos po biodyzelino gamybos, nuotekų dumblas, kukurūzų stiebai. Išanalizuota pirolizės proceso eiga, gautų produktų išeigos. Pirolizės proceso tikslas – pagaminti bioagnlį. Taip pat ištirtos pagamintos bioanglies fizikinės ir cheminės savybės - elementinė sudėtis (C,H,N,P), organinės anglies kiekis, pH, tankis. Tada išbandytas bioanglies pritaikymas žemės ūkiui - pagaminta bioanglis terpiama į dirvožemį auginant dvi skirtingas kultūras – grikius ir garstyčias, tiriamas bioanglies poveikis sunkiųjų metalų imobilizacijai dirvožemyje, dirvožemio pH, augalų biomasei bei aukščiui.

Magistrantūros baigiamajame darbe atlikta mokslinių straipsnių analizė, kurioje susipažinta su biodyzelino gamybą ir naudojimą Europos Sąjungoje, skatinančiomis direktyvomis, dumblių biomasės auginimo reaktorių sistemomis, lipidų ekstrakcijos metodais ir konversijos į biodyzeliną technologijomis. Eksperimentinio tyrimo metu iš trijų, skirtingose terpėse augančių, dumblių rūšių - Cladophora, Lemnaceae ir Pithophora, Soksleto ekstrakcijos metodu, nustatyta daugiausiai savo sudėtyje lipidų turinti rūšis - Pithophora. Iš 18 kg sausos Pithophora dumblių biomasės, sraigtiniu presu su įmontuotu pakaitinimo elementu, išspausta 0,65 litro lipidų, kurie panaudoti tolimesniems tyrimams. Atliktas Pithophora lipidų transesterifikacijos reakcijos tyrimas, naudojant šarminį katalizatorių ir skirtingus alkoholius (metanolį, etanolį ir butanolį). Ištirtos, reakcijos metu pagamintų metilo, etilo ir butilo esterių fizikinės ir cheminės savybės. Gauti rezultatai palyginti su biodyzelino kokybę apibūdinančio standarto LST EN 14214 ribinėmis reikšmėmis.

Švari ir tvari energija bei kuras tampa vis svarbesni uždaviniai šiuolaikinėje visuomenėje. Nors jūrų transporto pranašumai yra dideli transportavimo pajėgumai, didelis saugumas ir mažos eksploatacijos išlaidos, palyginti su kitais transportavimo būdais. Tačiau, nepaisant šių pranašumų, didelis NOx, SOx ir kietųjų dalelių išleidimas į orą naudojant jūrinius dyzelinius variklius kelia didelę aplinkos taršą uostuose ir pakrančių teritorijose. Dėl didelio judumo, ploto ir laivų transporto paklausos poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai sustiprėja. Tad mokslininkų tikslas yra alternatyvaus kuro panaudojimo galimybių tyrimai. Kadangi biomasė yra laikoma daug žadančia alternatyva iškastiniam kurui, visame pasaulyje dedama daug pastangų atsinaujinančią biomasę paversti biokuru. Darbo metu buvo sukomponuoti mišiniai su jūriniu dyzeliniu kuru, panaudotu aliejumi ir C4-С5 alkoholiais bei nustatomos pagrindinės jūriniam kurui keliamos kokybės charakteristikos. Gauti rezultatai palyginti su jūrinio kuro kokybės standartu ISO 8217.

Šiuolaikinius gaminius siekiama kurti tvaresnius, lengviau pataisomus, darančius mažesnį poveikį aplinkai, ilgiau tarnaujančius. Kaip bebūtų siekiama sumažinti susidarančių atliekų kiekius, bet dėl didėjančios populiacijos poreikių tenkinimo vartojimas auga, su jo auga ir atliekų kiekiai. Todėl žvilgsnis vis labiau krypsta į susidarančių atliekų antrinį panaudojimą sukuriant naujus produktus. Nors popieriaus atliekų perdirbimo pramonė yra gerai išvystyta, bet į sąvartynus atvežamų atliekų kiekiai nemažėja. Ši sritis dar turi potencialo naujų produktų kūrimui, viena iš jų būtų aerogelių gamyba, kurie būtų naudojami kaip sorbentai išsiliejusiems produktams surinkti. Celiuliozė aerogeliams suteikia geras fizikines savybes, kurios leidžia efektyviai regeneruoti sorbuotus produktus, panaudojant juos pagal pirminę paskirtį. Poringumas, sorbcinė geba, ir mažas tankis yra pagrindinės aerogelių savybės. Įvykus naftos, jos produktų, bei kitų kuro rūšių išsiliejimams vandens paviršiuje labai svarbu kuo greičiau surinkti produktus, kad aplinkai būtų padaryta kuo mažesnė žala. Naudojant mechaninius surinkimo būdus, surinkimas nėra labai našus, bet surinktus produktus galima panaudoti. Greitesni išsiliejusių produktų neutralizavimo būda,i yra naudojant sintetinius sorbentus, bet surinkto produkto nėra galimybės regeneruoti ir panaudoti. Šiame darbe atlikta aerogelių pagamintų naudojant biuro popierių ir kartoną su biologinės kilmės priedais tyrimo rezultatų lyginamoji analizė. Nustatytas pagamintų aerogelių tankis, poringumas ir hidrofobiškumas. Maksimali sorbcija ir sorbcija vandens paviršiuje atlikta naudojant naftą, jūrinį dyzeliną ir RRME. Aerogelių regeneracija buvo atliekama naudojant bioetanolį. Atliktų tyrimų rezultatai buvo lyginami tarpusavyje ir su literatūroje aprašomais aerogelių panaudojimo išsiliejusių naftos produktų surinkimui, tyrimų rezultatais.

Atsižvelgiant į griežtėjančius reikalavimus laivų emisijoms, vis didesnis dėmesys bus skiriamas mažasierio kuro naudojimui. Šiame darbe tiriami 1,4-dioksano, cikloheksanolio, ciklopentanono ir cikloheksanono priedų įtaka mažasieriam dyzelinui. Nustatomi mišinių frakcinė sudėtis, kinematinis klampis, tankis, cetaninis skaičius, cetaninis indeksas, ribinė filtruojamumo temperatūra, šilumingumas, tepumas. Pasiūlomi geriausias eksploatacines savybes turintys dyzelino ir oksigenatų mišiniai, atitinkantys privalomuosius kokybės standarto ISO 8217:2012 DMB kategorijoje jūriniam dyzelinui keliamus reikalavimus.

Šiame darbe tiriama skirtingų (nuo 5 iki 15 % tūrio) etanolio kiekių įtaka katalizinio krekingo benzinui, riformingo benzinui ir pirminiam benzinui. Aprašomi ir įvertinami frakcinės sudėties, tankio ir šilumingumo tyrimai. Analizuojamos 95 markės benzino ir 92 markės benzino su 10 tūrio procentų etanolio mišinio temperatūrinė ir frakcinė distiliacijos. Pagal gautus duomenis 92 markės benzino pagrindu modeliuojamas 10 tūrio procentų etanolio turintis benzinas, atitinkantis standarto EN 228:2008 reikalavimus.

Atlikto tyrimo tikslas – įvertinti hidrodinaminės kavitacijos su vandenilio peroksidu taikymo galimybes krakmolo oksidacijai naudojant skirtingas orifice plokšteles. Krakmolo oksidacija vykdant vandenilio peroksidu įprastai yra naudojami katalizatoriai, nes be metalo jonų katalizatorių oksidacijos laipsnio efektyvumas neviršija 2,78%. Tačiau tokių katalizatorių panaudojimas sumažina oksiduoto krakmolo taikymo galimybes maisto, kosmetikos ar farmacijos pramonėje. Šiam tikslui pasiekti buvo pagamintos penkios skirtingos orifice plokštelės turinčios nuo 1 iki 21 kiaurymės, sukurtas hidrodinaminės kavitacijos reaktorius. Sukurta ir pritaikyta tyrimo metodika krakmolo oksidacijai. Atlikus krakmolo oksidacija gauti rezultatai buvo palyginti su CFD modeliavimo rezultatais ir kitų eksperimentų rezultatais. Galiausiai įvertinta oksiduoto krakmolo taikymo galimybė bioplastikų gamyboje, pagaminant bioplastiko bandinius iš skirtingo oksiduoto krakmolo. Su šiais bioplastikais atlikti eksperimentai vertinant biodegradacijos, skaidrumo ir lankstumo galimybes. Rezultatai parodė, kad daugiau oksidavosi bulvių krakmolas, iki 42,88%. Tai įvyko dėl didesnio amilozės kiekio, kurs bulvių krakmole yra apie 22%. Tuo tarpu manijokų krakmolas, kuris turi tik apie 18% amilozės, buvo oksiduotas tik iki 37,37%. Svarbu pabrėžti, kad orifice plokštelės geometrija turėjo teigiamos įtakos krakmolo oksidacijai, didesnis kiaurymių skaičius didino oksidacijos efektyvumą. Toks krakmolas turi plačias taikymo galimybes ir puikiai tinka plėtojant bioplastikų gamybą. Tyrimo rezultatai yra svarbūs plėtojant beatliekinę krakmolo oksidaciją vandenilio peroksidu, o taikant hidrodinaminę kavitacija su orifice plokštelėmis pasiekiamas proceso efektyvumas ir tvarus išteklių valdymas.

Fosforo rūgšties gamybos metu susidaro fosfogipso atliekos, kurių susidarymo neįmanoma išvengti, todėl nuolat ieškoma būdų, kaip būtų galima jį panaudoti. Fosfogipsas gali būti naudojamas statybų pramonėje, kaip rišamoji medžiaga, kelių pramonėje, trąšų pramonėje, šilumą izoliuojančių medžiagų gamyboje, dirvožemio gerinimui ir retųjų žemės metalų gavyboje, tačiau ieškoma ir naujų pritaikymo sričių, pavyzdžiui iš fosfogipso gali būti sintetinamas hidroksiapatitas. Fosfogipso panaudojimas hidroksiapatito sintezei yra įvairiapusiai naudingas – sintezės metu naudojamos atliekos sukurti naujam produktui, o pats hidroksiapatitas gali būti taikomas nuotekų valyme, nes pasižymi geromis adsorbcinėmis savybėmis. Šio tyrimo metu, buvo siekiama įvertinti fosfogipso atliekų panaudojimo galimybes hidroksiapatito gamyboje, bei įvertinti susintetinto hidroksiapatito adsorbcines savybes, adsorbuojat Pb (II) iš vandeninio tirpalo. Keičiant sintezės sąlygas ir naudojant (NH4)2HPO4, bei Na2HPO4, buvo susintetinta 16 bandinių. Įvertinus Ca ir P kiekį, bei šių elementų santykį, susintetintuose hidroksiapatito bandiniuose, buvo išrinktos optimaliausios sintezės sąlygos. Tyrimas parodė, kad fosfogipso atliekos yra tinkama medžiaga hidroksiapatito sintezei su (NH4)2HPO4, kai sintezė vykdoma 8 val. be maišymo arba 6 val. su maišymu. Šiomis sąlygomis susintetintas hidroksiapatitas yra tinkama medžiaga nuotekų valymui nuo švino metalo jonų.

Jūrų transportas atlieka svarbų vaidmenį pasaulinėje prekyboje, todėl svarbu atkreipti dėmesį į jo poveikį oro taršai ir klimato kaitai. Nors dauguma laivų tebenaudoja naftos pagrindu pagamintus degalus, jūrų transporto sektorius aktyviai ieško būdų įvairinti naudojamus degalus, įtraukiant biodegalus, gamtines dujas ir elektros energiją. Plastiko atliekų perdirbimas pirolizės būdu atveria galimybes sumažinti aplinkos taršą, o augantis susidomėjimas dumblių biomase kaip biodegalų gamybos šaltiniu padeda mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Tyrimo metu atlikta pirolizė vienkartinės įkrovos reaktoriuje, kai buvo naudojama žaliava polipropileno (PP) atliekos ir makrodumbliai (Cladophora). Pirolizės metu taikyta proceso rodiklių pokyčių analizė, apskaičiuota pirolizės produktų išeiga, parinkti ir sukomponuoti jūrinio dyzelino, makrodumblių ir PP pirolizės alyvos mišiniai. PP pirolizės alyvai atlikta atmosferinė distiliacija, išskiriant benzininę ir dyzelinę frakcijas. Nustatyti alyvų ir mišinių tankis, klampa, oksidacinis stabilumas, šiluminė vertė ir kiti svarbūs kokybiniai rodikliai. Gauti rezultatai palyginti su jūrinio kuro kokybės standartu ISO 8217:2017. Tyrimo rezultatai parodė, kad pirolizės alyvos išeiga PP – 94,47 ± 0,73%, makrodumblių – 28,92 ± 0,45 % . PP pirolizės alyva ir jos frakcijos pasižymi aukštu šilumingumu (45,380-46,459 MJ/kg). Makrodumblių pirolizės alyva turi aukštą oksidacinį stabilumą (172,43 min.). Nustatyta, kad PP pirolizės alyvos ir jūrinio dyzelino mišiniai, turintys iki 5 proc. masės santykį bei jūrinio dyzelino ir PP pirolizės alyvos dyzelinės frakcijos, sudarančios iki 30 proc. masės santykio, mišiniai atitinka ISO 8217:2017 normas.

Atsižvelgiant į jūrinio transporto suvartojamo kuro kiekį, nuo kurio tiesiogiai priklauso oro taršos iš laivų intensyvumas, jau dabar laivynas kelia didelę grėsmę aplinkai. Todėl yra reikalinga mažinti sieros kiekį degaluose. Šiai dienai reikalinga degalus nusierinti arba kitaip mažinti sieros kiekį. Darbe buvo naudojami keli oksidacijos procesai norint nusierinti sierą. I oksidacija buvo naudojant vandenilio peroksidą o II oksidacija naudojant aparatą kuri pučia orą. Pasitelkėme tris katalizatorius, tokius kaip geležies sulftas, kalio chromatas ir stibio chloridas. Geriausi rezultatai gauti naudojant I oksidaciją ir geriausi duomenys buvo su stibio chloridu sieros kiekis sumažėjo 60%.

Darbe nagrinėjamos AB ,,Orlen Lietuva“ vakuuminio distiliato ir kondensato blokuose korozijos problemos. Išanalizuoti vakuuminio distiliato ir kondensato įrenginių korozijos procesui įtakos turintys veiksniai, nustatytos korozijos rūšys. Tiriamo darbo eksperimentinėje dalyje buvo pasirinkta vienas iš korozijos apsaugos priemonių termocheminis apdirbimas – plieno azotinimas. Atlikti koroziniai tyrimai su neįazotintu ir azotintu angliniu konstrukciniu (C20) plienu vakuuminiame distiliate ir technologiniam kondensate. Ištirta plieno C20 cheminė sudėtis, bei azotinto ir neįazotinto plieno C20 mechaninės savybės.

Šiame darbe buvo atlikta mokslinės literatūros lyginamoji analizė ir apžvalga bei tyrimas, pasitelkiant bandymo metu gautų rezultatų analizę. Darbe buvo siekiama ištirti aliuminio chlorido (AlCl3) ir geležies chlorido (FeCl3) koaguliantų ir pelenų naudojimo efektyvumą valant žaliavine nafta užterštą vandenį. Taip pat nustatyti koaguliantų technologinių parametrų įtaką valymo procese ir įvertinti galimybes pagerinti koaguliacijos procesą panaudojus pelenus. Atlikus tyrimą buvo padaryta išvada, kad pelenai koaguliacijos procese visų pagrindinių parametrų (temperatūra, koagulianto koncentracija, nusistovėjimo laikas) amplitudėse pastebimai pagerina vandens valymo efektyvumą

Pasaulyje kiekvienais metais pagaminama daugiau nei 1,5 mlrd. padangų, iš kurių daugiau nei 1 mlrd. padangų po panaudojimo tampa atliekomis ir kelią didelę aplinkos taršą. Siekiant sumažinti aplinkos taršos mąstą būtina naudoti tvarius padangų perdirbimo metodus, o vienas iš jų yra padangų pirolizė. Iš padangų išgautos pirolizės alyvos energetinė vertė yra artima dyzelino ir benzino vertei, tačiau dėl joje esančio per didelio sieros kiekio panaudotų padangų pirolizės alyvą būtina nusierinti iki leistinų normų. Vienas paprasčiausių, tačiau mažai ištirtas nusierinimo metodas yra hidrodinaminė kavitacija. Įvertintas pirolizės alyvos ir distiliuoto vandens mišinio santykio, proceso slėgio ir laiko poveikis pirolizės alyvos nusierinimo efektyvumui ir nustatytos optimalios hidrodinaminės kavitacijos sąlygos pirolizės alyvos nusierinimo procesui.

Pasaulyje vis labiau yra skatinama žiedinė ekonomika, kurios metu nebereikalingi produktai tampa žaliavomis. Taip yra sumažinama aplinkos tarša bei neprarandamas didelis suvartotas energijos kiekis. Viena iš aktualių problemų yra, kaip galima būtų grąžinti į gamybinį ciklą panaudotas padangas. Atliekant panaudotų padangų pirolizę, gaunama pirolizės alyva, kurią būtų galima panaudoti vidaus degimo varikliuose. Panaudojimą riboja didelis kiekis sieros pirolizės alyvoje. Šiame darbe buvo tiriamas panaudotų padangų pirolizės alyvos hidrokavitacinis nusierinimas panaudojant pagamintas iš skirtingos biomasės bioanglis ir oksidatorius. Ištirti sieros kiekiai mėginiuose prieš ir po hidrokavitacijos bei gautoms alyvoms atlikta GC – MS analizė, kurios metu identifikuoti alyvoje esantys junginiai.

Pasaulyje kiekvienais metais susidaro apie 1,2 mlrd. panaudotų padangų atliekų, tik dalis šių padangų yra perdirbamos, o kitos yra šalinamos sąvartynuose. Todėl tai kelią didelį aplinkosauginį susirūpinimą. Siekiant sumažinti aplinkai daromą taštą galima naudoti pirolizės procesą, kurio metu yra sukuriamas aukštesnės pridėtinės vetės produktas. Iš padangų išgautos pirolizės alyvos energetinė vertė yra artima dyzelino ir benzino vertei, tačiau dėl joje esančio per didelio sieros kiekio panaudotų padangų pirolizės alyvą būtina nusierinti iki leistinų normų. Tai galima atlikti naudojant hidrodinaminę kavitaciją bei papildomus priedus. Tyrimo metu buvo įvertinta nusierinimo efektyvumo priklausomybė nuo slėgio perkritimo ir KI koncentracijos mišinyje taip pat tyrimo metu buvo vertinama efektyviausio priedo nustatymas, laiko ir priedų molinių santykių pokyčių įtaka panaudotų padangų pirolizės alyvos nusierinimo efektyvumui.