Tyrimo tikslas - išanalizuoti ikimokyklinio amžiaus vaikų burnos higienos įpročių ugdymo galimybes, šeimos ir ugdymo institucijos vaidmenis. Tyrimo metodika. Mokslinės literatūros analizė ir kiekybinis tyrimo metodas. Naudotas instrumentas anketa raštu. Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 261 ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai bei 103 ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogai iš 4 ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Gauti tyrimo rezultatai parodė, jog ne visų ikimokyklinio amžiaus vaikų burnos higienos įgūdžiai yra pakankamai geri. Nustatyta, jog įgūdžių lavinimui skiriama nepakankamai dėmesio, tėvams trūksta žinių šia tema, vaikai per anksti paliekami savarankiškai valytis dantis. Ugdymo institucijose burnos higienos įgūdžių ugdymas yra vykdomas, tačiau ne visur tam yra sudarytos pakankamai geros sąlygos. Išvada. Didžioji dalis tyrime dalyvavusių ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų savo vaikų burnos higienos įgūdžius vertina pakankamai gerai, tačiau nurodo, jog naudoja ne visas individualias burnos higienos priežiūros priemones arba šių įpročių ugdymui skiria per mažai laiko. Taip pat beveik pusė tiriamųjų nurodė, jog vaikai dažniausiai dantis valo tik kartą per dieną bei tam skiria tik iki minutės laiko, naudoja netinkamas individualias burnos higienos priemones. Lyginant šeimos ir ugdymo institucijos vaidmenis burnos higienos įpročių ugdyme, matyti, jog tėvams trūksta daugiau kompetencijos kasdien ugdyti šiuos vaikų įgūdžius šeimoje, o pedagogai tam skiria nemažai dėmesio, tačiau reikėtų nepamiršti gilinti žinias šia tema, gebėti sudominti vaikus bei labiau bendradarbiauti su vaikų tėvais, taip juos kartu įtraukiant į nuolatinį ugdymą šeimoje bei ugdymo institucijoje.

Tyrimo tikslas - išanalizuoti paauglių savigarbą, priklausomai nuo amžiaus, lyties ir kūno svorio. Tyrimo metodika. Tyrimo duomenys buvo surinkti taikant kiekybinį tyrimo metodą – anketinę apklausą, naudojant Paauglių ir suaugusiųjų kūno savigarbos skalę (angl. Body-Esteem Scale for Adolescents and Adults) adaptuota pagal B.K. Mendelson, D.R. White ir M.J. Mendelson, Rosenbergo savigarbos skalės klausimyną (angl. Rosenberg Self-Esteem Scale, RSES) bei kūno masės indeksą (apskaičiuotas pagal respondento ūgį ir svorį). Apklausta 369 5-9 klasių (11-17m.) Klaipėdos miesto mokyklų moksleiviai. Tolesnėje analizėje panaudota 364 anketos. Tyime dalyvavo 177 vyrai bei 187 moterys. Kiekybinio tyrimo duomenys apdoroti naudojantis SPSS 17 bei Microsoft Excel 2011 programomis. Tyrimo rezultatai. Šiame tyrime buvo nustatyta, kad svorio vertinimas lyties aspektu skyrėsi statistiškai reikšmingai - vaikinai savo svorį vertino geriau nei merginos (p = 0,000). Nustatytas pasiskirstymas pagal savigarbos lygį skirtingose respondentų socialinėse–demografinėse grupėse. Buvo nustatyti du reikšmingi skirtumai (kai p<0,05), kurie parodė, kad aukštą savigarbą reikšmingai dažniau turi vyrai nei moterys. Moterys reikšmingai dažniau turi per mažą savigarbą. Palygintas savigarbos lygis skirtingo amžiaus kategorijose, nustatytas reikšmingas skirtumas, kuris parodė, kad 11-12m. paauglių savigarba yra reikšmingai didesnė nei 13-17m. (7kl. ir 9kl.) moksleivių. Paauglių kūno savigarbos skalėje svorio vertinimas skirtingose KMI grupėse reikšmingai skyrėsi – per mažą ir normalų KMI turintys respondentai savo svorį, kaip ir visus svorio skalės teiginius, vertina reikšmingai geriau nei antsvorį turintys respondentai, tačiau Rosenbergo savigarbos skalės atveju statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta (nes p>0,05), kas rodo, kad skirtingą KMI turinčių moksleivių savigarba reikšmingai nesiskiria.

Tyrimo tikslas: nustatyti sąsajas tarp respondentų iš Klaipėdos rajono savivaldybės įstaigų, dalyvavusių psichikos sveikatos kompetencijų didinimo mokymuose, ir psichikos sveikatos raštingumo. Tyrimo metodika. Tyrimas buvo atliekamas trimis etapais. Pirmajame etape buvo studijuojama mokslinė literatūra iš laisvai prieinamų duomenų bazių, bei analizuojami teisės aktai susiję su psichikos sveikata ir ją reglamentuojantys teisės aktai. Antrajame etape remiantis išanalizuota moksline literatūra ir teisės aktais buvo sudaromas klausimynas, atliekama respondentų apklausa. Trečiajame etape buvo atliekama surinktų duomenų statistinė analizė. Vykdytas kiekybinis tyrimas, o siekiant užtikrinti tyrimo reprezentatyvumą, buvo apskaičiuojama tyrimo imtis, kuri apėmė 104 įstaigų darbuotojus iš keturių Klaipėdos rajono savivaldybių įstaigų, 2022 ir 2023 metais dalyvavusių darbuotojų psichikos sveikatos kompetencijų didinimo mokymuose. Tyrimo rezultatai. Tarp 108 respondentų, kurie dalyvavo psichikos sveikatos kompetencijų didinimo mokymuose ir tarp tų, kurie šiuose mokymuose nedalyvavo, pastebėti reikšmingi skirtumai jų psichikos sveikatos raštingumą vertinančiuose klausimuose. Mokymuose dalyvavusių darbuotojų bendras išvestinis psichikos sveikatos raštingumo balų vidurkis statistiškai reikšmingai aukštesnis (78,7 balai) nei mokymuose nedalyvavusių darbuotojų (68,5 balai). Vertinant pavienius klausimus, taip pat yra pastebimas šis reikšmingas skirtumas. Skirtumas tarp respondentų psichikos sveikatos raštingumo taip pat pastebėtas ir vertinant jų žinias pagal išsilavinimą ir amžių. Aukštesnįjį išsilavinimą turintys respondentai statistiškai reikšmingai daugiau turi žinių apie psichikos sveikatos rizikos veiksnius, nei respondentai, turintys vidurinį išsilavinimą. Taip pat šių respondentų psichikos sveikatos raštingumas geresnis – balų vidurkis aukštesnis. 38-51 m. amžiaus respondentai turi statistiškai reikšmingai daugiau žinių kur kreiptis pagalbos dėl suprastėjusios savo ar kolegos psichikos sveikatos, žino apie mažiausiai 3 būdus, kaip išvengti psichologinio smurto darbe nei respondentai, kurių amžius nuo 52 iki 66 metų. Jaunesnio amžiaus respondentų psichikos sveikatos raštingumas geresnis – jų balų vidurkis aukštesnis. Išvada: darbuotojai, dalyvavę psichikos sveikatos kompetencijų didinimo mokymuose, turi aukštesnį psichikos sveikatos raštingumą, t. y. pastebima jų kompetencijų raida, nei darbuotojų, kurie mokymuose nedalyvavo.

Tyrimu nustatyti darbo organizavimo aspektai, veikiantys skirtingų personalo grupių, lyties ir darbo stažo mokyklos darbuotojų, sveikatą, salutogeniniu požiūriu.

Tyrimo tikslas. Išsiaiškinti Rokiškio rajono tėvų požiūrį ir žinias apie vaikų imunoprofilaktiką ir išanalizuoti atsisakymo skiepyti vaikus priežastis. Tyrimo metodika. Mokslinės literatūros analizė ir kiekybinis tyrimo metodas. Tyrimo instrumentas – internetinė apklausa. Tyrimo rezultatai. Nustatyta, kad tėvai dažniausiai nepasitiki ŽPV, rotaviruso, tymų ir B tipo meningokokine vakcinomis, šis respondentų nepasitikėjimas atsispindi ir klausime, kuriame tėvai turėjo nurodyti, kurių vakcinų atsisakė. Dažniausiai tėvai atsisako B tipo meningokokinės vakcinos, tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcinų, rotavirusinės bei ŽPV vakcinų. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad nors ir didžioji dalis renkasi skiepyti savo vaikus, tačiau yra ir tokių, kurie atsisako tai daryti, dažniausios nurodomos priežastys yra per intensyvus skiepijimo kalendorius, nerimą kelia vakcinų sudedamosios dalys bei baiminamasi šalutinių reakcijų po skiepų, nors kaip elgtis nepageidaujamoms reakcijoms pasireiškus, dažniausiai gydytojai suteikia visą reikiamą informaciją. Tyrimo metu išsiaiškintos ir dažniausiai pasireiškiančios reakcijos po skiepų, jos buvo nurodytos tokios kaip: karščiavimas, skiepo vietos paraudimas, bei irzlumas, kuris praėjo po 48 val. Tyrimo metu išsiaiškinta, kad nemaža dalis tėvų noriai skiepija vaikus ir valstybės nefinansuojamomis vakcinomis, o dažniausiai renkasi erkinio encefalito vakciną (26,4 proc). Išvada. Dažniausios ir svarbiausios ne skiepijimo priežastys nurodytos, kaip baimė dėl šalutinių reakcijų bei komplikacijos po skiepų, neramina ir vakcinų sudedamosios dalys, atsisako ir dėl, to, kad vakcinos yra polivalentės, kada negali rinktis, kuria vakcina nori skiepyti savo vaiką. Tyrimo metu pastebėtos tėvų požiūrio ir žinių sąsajos tarp valstybės finansuojamų vakcinų, kuo geresnės žinios bei požiūris, tuo tėvai dažniau linkę skiepyti savo vaikus. Nustatyta, jog nepriklausomai nuo išsilavinimo ar vaikų skaičiaus šeimoje, dauguma respondentų turi vidutiniškas žinias apie vaikų imunoprofilaktikos organizavimą, kurias dažniausiai nurodo sužinantys iš medicinos įstaigos darbuotojų. Tėvų požiūrį į vaikų imunoprofilaktiką galime vertinti teigiamai, didžioji dauguma pritaria skiepų naudojimui ir nurodo, kad skiepai veiksminga priemonė padedanti sumažinti sergamumą bei mirtingumą nuo užkrečiamųjų ligų, tačiau priduria, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti visuomenės informavimui apie skiepų naudą, dėl atsirandančios visuomenėje skiepijimo mažėjimo tendencijos.

Visose įmonėse, tiek privačiose, tiek valstybinėse, motyvacija vaidina pagrindinį vaidmenį skatinant darbuotojus siekti savo ir organizacinių tikslų. Motyvacijos trūkumas dažnai įvardijamas kaip pagrindinė žmogiškųjų išteklių krizės ir atitinkamai sveikatos paslaugų teikimo bei kokybės problema (Badubi, 2017). Nors darbuotojų motyvacija buvo ir tebėra daugelio socialinių ir elgsenos mokslų tyrimų dėmesio centre, šiandien lyderiams reikia praktinių priemonių, kurios padėtų veiksmingiau motyvuoti darbuotojus (Jensen, 2018). Tyrimo objektas: sveikatos priežiūros specialistų motyvacijai įtaką darančios priemonės ir jų taikymas organizacijose. Tyrimo tikslas: įvertinti sveikatos priežiūros specialistų motyvacijai įtaką darančias priemonės ir jų taikymą organizacijose. Uždaviniai: Išanalizuoti motyvacijos sampratą, išskirti pagrindines motyvacijos teorijas. Pateikti sveikatos priežiūros specialistų motyvacijai įtaką darančias priemones. Įvertinti sveikatos priežiūros specialistų motyvacijai įtaką darančias priemones ir jų taikymą. Palyginti sveikatos priežiūros specialistų motyvacijai įtaką darančias priemones ir jų taikymą viešojo ir privataus sektoriaus organizacijose. Tyrimo metodika ir tiriamieji: Atlikta mokslinės literatūros analizė, aprašomoji statistinė analizė, taip pat anoniminė anketinė apklausa raštu. Apklausti 230 respondentai. Pagrindiniai rezultatai: Nustatyta, kad sveikatos priežiūros specialistai yra įsitikinę, kad darbuotojų motyvacija yra būtina, nors privačiame sektoriuje dirbantys specialistai jaučia, kad jų motyvacija labiau rūpinamasi ir dėl to yra labiau motyvuoti nei viešajame sektoriuje dirbantys darbuotojai. Sveikatos priežiūros specialistus labiausiai motyvuoja materialinės motyvavimo priemonės. Viešojo sektoriaus specialistai dažniau įvardija savo darbą kaip galimybę būti naudingu visuomenei ir dažniau galvoja apie darbovietės keitimą, o privataus sektoriaus specialistai teikia pirmenybę finansinėms paskatoms. Abiejuose sektoriuose vyrauja teigiami bendradarbių santykiai ir draugiškumo jausmas.

Tyrimo tikslas – įvertinti tėvų sveikatos raštingumo ir Klaipėdos miesto ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo ugdymo šeimoje sąsajas. Tyrimo metodika – taikytas kiekybinio tyrimo metodas, naudojant anoniminę anketinę apklausą elektroniniu būdu. Apklausta 375 Klaipėdos miesto ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų. Visos anketos buvo tinkamai užpildytos ir panaudotos tyrime. Statistinei ir aprašomajai duomenų analizei atlikti naudotos IBM SPSS bei Microsoft Excel 2010 programos. Išvados. Daugiau nei pusė tėvų nurodė, kad jiems yra svarbu sveikai maitintis, tačiau šviežias daržoves kasdien valgo tik trečdalis vaikų ir 37,3 proc. tėvų. Fiziškai aktyvių tėvų vaikai savaitgalį daugiau laiko praleidžia lauke, o fiziškai pasyvių tėvų – daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio bei mažiau laiko skiria sporto ir šokių būreliams. 72 proc. tėvų nuolatos domisi vaiko sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo ugdymo klausimais, dažniausiai taiko žodinių pamokymų/patarimų metodą bei asmeninį pavyzdį. Tačiau 29,3 proc. tėvų valgymo metu leidžia vaikams užsiimti su maistu nesusijusia veikla, o 27,7 proc. maistą dažniau kepa riebaluose nei verda ar troškina. Maždaug ketvirtadalis tėvų neskatina vaikų būti fiziškai aktyvesniais ir lankyti sporto ar šokio būrelių. 30,1 proc. šeimų laisvalaikio metu dažniausiai žiūri televizorių, o mankštų su savo vaikais niekada neatlieka net 61,3 proc. tėvų. Nustatyta, kad 52,6 proc. apklaustųjų turi nepakankamą sveikatos raštingumo lygį, kurį sudaro 18,7 proc. tėvų, turinčių neadekvatų ir 33,9 proc. probleminį sveikatos raštingumą. Tik 15,7 proc. tėvų nustatytas puikus sveikatos raštingumas. Didesnė dalis tėvų, turinčių puikų sveikatos raštingumo lygį, kontroliuoja, kad vaikas nesuvalgytų per daug nesveiko maisto, riboja televizoriaus žiūrėjimo laiką bei rodo pavyzdį vaikams patys maitindamiesi sveikiau. Turintys neadekvatų raštingumą rečiau renkasi sveikus maisto produktus bei beveik penkis kartus dažniau maistą kepa riebaluose nei verda ar troškina. Tėvai, turintys puikų sveikatos raštingumo lygį, dažniau kalba su savo vaiku apie fizinį aktyvumą ir jo naudą sveikatai bei du kartus dažniau užsiima fizine veikla su savo vaiku. Kuo aukštesnis sveikatos raštingumo lygis, tuo palankesni įpročiai formuojami ir ugdomi šeimoje.

Tikslas – nustatyti skirtingų vadovavimo stilių sąsajas su pasitenkinimu darbu sveikatos priežiūros organizacijoje ir pateikti praktines rekomendacijas darbuotojų pasitenkinimo darbu didinimui. Metodika. Kiekybinis tyrimas, kuriam atlikti pasirinktas Online apklausos būdas. Anoniminėje anketoje naudoti standartizuoti „Steallar Leadership“ vadovavimo stiliaus ir pasitenkinimo darbu „Job Satisfaction Survey“ klausimynai. Tyrimo apklausoje dalyvavo ir anketas užpildė 244 respondentai. Tyrimas vykdytas 2023 m. gruodžio mėn. – 2024 m. sausio mėn. Regioninėje Mažeikių ligoninėje. Duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS 26.0 programą, apskaičiuojant dažnius, vidurkius, standartinį nuokrypį bei kitus statistinius rodiklius. Moksliniams šaltiniams ieškoti naudotos PubMed, ScienceDirect, Embase, eLABa, EBSCO ir kt. duomenų bazės. Literatūros šaltinių paieškai buvo naudojami raktažodžiai įvairiomis kombinacijomis ir loginiais operatoriais. Analizuojami šaltiniai buvo lietuvių ir anglų kalbomis. Rezultatai. Nustatyta, kad sveikatos priežiūros organizacijoje labiausiai tarp darbuotojų išreikštas delegacinis vadovavimo stilius, o darbuotojų pasitenkinimas darbu įvertintas kaip vidutiniškas. Nustatant sąsajas tarp vadovavimo stiliaus ir darbuotojų pasitenkinimo darbu akivaizdu, kad demokratinis ir delegacinis vadovavimo stiliai statistiškai reikšmingai veikia darbuotojų pasitenkinimą paaukštinimo galimybėmis, nenumatytais apdovanojimais ir darbo sąlygomis. Išvados. 1. Labiausiai išreikštas vadovavimo stilius yra delegacinis. Tačiau, nedidelis balų skirtumas leidžia manyti, kad vadovavimo praktikoje dažnai yra derinami du stiliai, tai delegacinis ir demokratinis. 2. Tyrime dalyvavusių darbuotojų pasitenkinimas darbu vertinamas, kaip vidutinis. Statistiškai reikšmingai didesnis darbuotojų pasitenkinimas darbu išaiškėjo tarp šių elementų: atlyginimo (p=0.001), darbo sąlygų (p=0,004), nenumatytų apdovanojimų (p=0,021), ir darbo pobūdžio (p=0,025). 3. Statistiškai reikšmingos sąsajos išreikštos demokratiniame ir delegaciniame vadovavimo stiliuje. Akivaizdu, kad darbuotojų pasitenkinimas darbe: paaukštinimo, nenumatytų apdovanojimų ir darbo sąlygų galimybėmis didėja, vyraujant šiems dviems vadovavimo stiliams.

Sveikatai palanki mityba ir fizinis aktyvumas pradedami dar ankstyvojoje vaikystėje, skatina sveiką vaiko augimą, pagerina kognityvinį vystymąsi ir gali turėti ilgalaikę naudą sveikatai bei atitolinti lėtinių neinfekcinių ligų išsivystymą. Dėl šios priežasties, labai svarbu, kad šeima vaikystės etape atsakingai rūpintųsi, sąmoningai ugdytų ir rodytų tinkamą pavyzdį savo vaikams, taip sudarydami jiems sveikatai palankias sąlygas vystytis, augti ir bręsti. Tyrimo tikslas – ištirti, kokią reikšmę turi šeima vaikų maitinimosi ir fizinio aktyvumo įpročių formavimuisi. Tyrimo uždaviniai: 1) Remiantis moksline literatūra, išnagrinėti šeimos poveikį vaikų maitinimosi ir fizinio aktyvumo įpročių formavimuisi ir sveikatai. 2) Išsiaiškinti tėvų požiūrį į vaikų sveikatos ugdymą vaiko socialinėje aplinkoje. 3) Nustatyti ryšį tarp vaikų sveikatai palankių įpročių ir jų tėvų sociodemografinių veiksnių. 4) Ištirti ir nustatyti, kokį vaidmenį vaikų maitinimosi ir fizinio aktyvumo įpročių formavimuisi atlieka tėvai Tyrimo metodai: literatūros analizė, kiekybinis anketavimas, užpildant anoniminę apklausą raštu, statistinė duomenų analizė. Tiriamoji imtis – 450 respondentų. Tyrimo rezultatai: nustatyta, kad beveik visi tyrime dalyvavę tėvai, stengiasi nuolat (50,2 proc.) arba kartais (47,8 proc.) ugdyti savo vaikų sveikatai palankius įpročius. 69,8 proc. tėvų, nuolat skatina savo vaikus judėti. Tėvai, turintys aukštąjį išsilavinimą daug dažniau teigė, kad siekia stiprinti savo vaiko sveikatą fiziniu aktyvumu (p=0,042) ir sveikatai palankiu maistu (p=0,007). Be to, šie tėvai savo vaiko sveikatą vertino geriau (dažniau vertino kaip puikią) negu tėvai, neturintys aukštojo išsilavinimo (p=0,012). Po maitinimosi reformos respondentai daugiau pastebėjo teigiamų pokyčių ugdymo įstaigoje negu namuose, šie vertinimų skirtumai statistiškai reikšmingi (p<0,001). Nustatytas, statistiškai reikšmingas ryšys, kad 3-4 metų vaikus turintys tėvai daug dažniau gamina kartu su vaiku negu tėvai, turintys 5-7 metų vaikus (p<0,001). Dar tėvai, kurie turi aukštąjį išsilavinimą (lyginant su jo neturinčiais), yra mažiau linkę sutikti su nuomone, kad vaikai ugdymo įstaigoje pakankamai užsiima fizine veikla (p<0,001). Patvirtinta, kad kuo aukštesnis tėvų išsilavinimas (r=-0,246, p<0,001) ir gaunamos didesnės šeimos pajamos (r=-0,135, p<0,01), tuo vaikas rečiau vartoja gazuotus saldžius gėrimus. Išvada: Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad tėvai ir kiti šeimos nariai vaidina svarbų vaidmenį formuojant vaikų maitinimosi ir fizinio aktyvumo įpročius ankstyvame gyvenime, todėl jų indėlis itin svarbus ugdant pirmuosius vaiko įgūdžius, kurie dažniausiai išlieka visą asmens gyvenimą.

Tyrimo tikslas. Išnagrinėti vaikų sužalojimų visuomeninėse žaidimų aikštelėse problemas ir rasti jų sprendimo ir prevencijos būdus. Tyrimo metodika. Atliktas kiekybinis tyrimas. Apklausa vykdyta internetu, platformoje „Apklausa.lt“. Anketa sudaryta išanalizavus mokslinę literatūrą, nagrinėjančią vaikų sužalojimų visuomeninėse žaidimų aikštelėse problemas ir jų prevencijos būdus. Tyrimo imtį sudarė 227 respondentai, Lietuvos visuomeninių lauko žaidimo aikštelių valdytojų atstovai. Tyrimo rezultatams pateikti naudota aprašomosios ir statistinės duomenų analizės metodai. Anketinės apklausos duomenims analizuoti naudota „SPSS 26.0“ „Microsoft Office Excel 2019“ programiniai paketai. Kokybiniame tyrime – pusiau struktūrizuotame interviu dalyvavo 3 Kontrolės įstaigų ekspertai. Tyrimo rezultatai. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog kontrolės įstaigų ekspertų vertinimu dauguma Lietuvos vaikų žaidimų aikštelių neatitinka reikalavimų, beveik visos neatitinkančios reikalavimų žaidimų aikštelės yra daugiabučių kiemuose. Dažniausia vaikų susižalojimų priežastys yra dangos neatitikimas reikalavimams, aikštelėse esantys medžiai, tvoros, jų išsikišimai, aštrūs daiktai. Vaikams didžiausią pavojų kelia laipiojimo įranga, įranga su čiuožynėmis. Ikimokyklinių įstaigų vaikų žaidimų aikštelėse susižalojimai atsitinka retai ir dažniausiai lengvos formos. Namų bendrijų aikštelėse dažnai pasitaiko lengvų, vidutinių ir labai sunkių traumų, dažniausiai susižalojama atsitiktinai arba nukritus nuo žaidimo įrangos, medžio, dėl netinkamos dangos. Namų bendrijų aikštelėse kontrolė atliekama ypač retai, įranga dažniausiai neatitinka reikalavimų, jose dažniausiai įvyksta vaikų susižalojimai, valdytojai dažnai nežino ar jų valdoma aikštelė atitinka saugos reikalavimus. Siekiant mažinti vaikų sužalojimus visuomeninių žaidimų aikštelėse turėtų būti griežtinami reikalavimai valdytojų kompetencijai vykdant savarankišką kontrolę, planuojant žaidimų aikštelės erdvę ir pasirenkant įrangą. Projektuotojams ir rangovams turėtu būti taikomi reikalavimai kompetencijai ir didesnė veiklos civilinė atsakomybė. Vaikų žaidimų aikštelių priežiūra, stebėsena ir kontrolė turi būti nuolatinė, nepertraukiama, ypač namų bendrijų žaidimų aikštelėse. Kadangi neretai vaikai susižaloja dėl nesaugaus elgesio aikštelėse, yra būtinas visuomenes ugdymas. Saugaus elgesio mokymai būtini ne tik vaikams, bet ir tėvams.

E. Adaškevičienė ir N. Strazdienė atskleidžia (2013), kad sveikatos stiprinimas tai – procesas, kuris kontroliuoja sveikatą lemiančias sąlygas ir taip gerina sveikatą. Atlikta mokslinės literatūros bei dokumentų analizė leidžia daryti prielaidą, kad vaikų sveikatos stiprinimo kompetencijos ugdymas ikimokykliniame amžiuje tema yra aktuali. Tai suponuoja mokslinę problemą – kokios vaikų sveikatos stiprinimo kompetencijų ugdymo galimybės ikimokykliniame amžiuje: tėvų ir pedagogų požiūriu? Darbo objektas – vaikų sveikatos stiprinimo kompetencijų ugdymo galimybės ikimokykliniame amžiuje. Darbo tikslas – išanalizuoti vaikų sveikatos stiprinimo kompetencijų ugdymo galimybes ikimokykliniame amžiuje: tėvų ir pedagogų požiūriu. Darbo uždaviniai: 1. Atskleisti sveikatos stiprinimo kompetencijos sampratą bei sveikos gyvensenos svarbą. 2. Nustatyti ikimokyklinio amžiaus vaikų charakteristikas ir jų poreikių specifiką. 3. Išanalizuoti sveikatos stiprinimo kompetencijų ugdymo ypatumus ikimokykliniame amžiuje. 4. Įvertinti tėvų požiūrį į vaikų sveikatos stiprinimo kompetencijų ugdymo galimybes ikimokykliniame amžiuje. 5. Įvertinti pedagogų požiūrį į vaikų sveikatos stiprinimo kompetencijų ugdymo galimybes ikimokykliniame amžiuje. Darbo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė; anketinė apklausa (internetu), statistinė ir kiekybinė rezultatų analizė. Mokslinė literatūros ir dokumentų analizė atskleidė, kad sveikatos stiprinimas – daugiaaspektė veikla, apimanti kompleksą priemonių, tokių kaip sveikatos kompetencijų ugdymas, sveikatos priežiūra, palankios sveikatai psichosocialinės ir fizinės aplinkos kūrimas. Sveika gyvensena ikimokykliniame amžiuje yra labai svarbi, nes padeda išlikti sveikam, saugiam, gerina sveikatą. Siekiant įtvirtinti sveikos gyvensenos įgūdžius, turi būti formuojama sveikatos, kaip vertybės samprata, išmokyti vaikus pažinti, suvokti save, suteikti žinių apie sveikatos stiprinimą, laikytis sveikos gyvensenos principų kasdienėje veikloje. Išanalizavus mokslinę literatūrą galima teigti, jog ikimokyklinis vaikų amžius yra ypatingas, o kartu ir sudėtingas, kadangi lemia tolesnio ugdymo(si) ir gyvenimo kokybės sėkmę. Vaikų trijų-penkerių metų amžiaus tarpsnis yra itin vertingas vaiko raidoje, nes šiame amžiuje vyksta intensyvus biologinis vaiko smegenų brendimas, sąlygojantis vaiko prigimtinių galių sklaidą, fizinę, emocinę, socialinę jo raidą. Į vaiką orientuotas ugdymas darželyje yra vienintelė vieta, kur ugdytojas gali atskleisti ikimokyklinio amžiaus vaikų poreikius ir kreipti juos reikiama linkme. Mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad sveikatos stiprinimo kompetencija reiškia sveikai gyventi, saugiai judėti ir ugdytis. Sveikatos ugdymas yra pagrindinė sveikatos stiprinimo kompetencijos priemonė ugdyti elgesį, požiūrį, formuoti sveikos gyvensenos pamatus. Siekiant efektyviai ugdyti vaiko socialinius įgūdžius ir užtikrinti jo optimalią emocinę, fizinę raidą būtina atsižvelgti į vaiko raidos ypatumus, kurti saugią ugdymo(si) aplinką, integruoti sveikatos stiprinimo priemones į ugdymo(si) procesą. Sveikatos ugdymo įgyvendinimas grindžiamas ikimokyklinio ugdymo mokytojų sveikatos stiprinimo veikla, profesionalumu, turimomis kompetencijomis bei ugdymo įstaigos ir ugdytinių šeimų bendradarbiavimu. Įvertinus tėvų požiūrį į vaikų sveikatos stiprinimo kompetencijų ugdymo galimybes ikimokykliniame amžiuje, nustatyta, jog ugdymo įstaigose taikoma Lietuvoje vykdomos prevencinės programos, pirmos pagalbos teikimas, sistemingai stiprinama ugdytinių sveikata, sveikatos stiprinimo veikla integruojama į kasdienę veiklą. Tėvų nuomone darželyje atliekamas nuolatinis vaikų sveikatos stiprinimo vertinimas analizuojant esamą situaciją bei numatant tolimesnes vaikų sveikatos stiprinimo strategijas. Įvertinus pedagogų požiūrį į ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos stiprinimo kompetencijų ugdymo galimybes, paaiškėjo, kad visada taikoma Lietuvoje vykdomos prevencinės programos, kuriami projektai, programos, organizuojami renginiai vaikų sveikatos stiprinimo temomis. Mokytojai teigia, kad visada darželio vadovai skatina, remia teigiamas iniaciatyvas įgyvendinant vaikų sveikatos stiprinimą. Tėvų įsitraukimo galimybės į ugdomąją veiklą mokytojams yra labai svarbios.