Šiame darbe yra panaudoti eksperimentinių-trasologinių tyrimų duomenys iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos teritorijose tyrinėtų ankstyvojo holoceno: vėlyvojo (finalinio) paleolito pabaigos – mezolito ir ankstyvojo neolito paminklų. Tai laikotarpis, apimantis holoceno epochos preborealio, borealio ir atlančio periodus (9600–4400/4200 BC). Trasologija – tai metodas, leidžiantis nuodugniai išnagrinėti analizuojamo archeologinio darbo įrankio funkciją. Šiam tikslui pasitelkiami įvairaus galingumo mikroskopai, galintys padidinti tyrinėjamo objekto vaizdą ir įgalinantys detaliau pastebėti ant dirbinio paviršiaus nuo darbinės veiklos pasilikusius pėdsakus. Dar detalesnei dirbinio funkcinei analizei atlikti yra naudojamas eksperimentinis-trasologinis metodas. Šio metodo principas paremtas eksperimentinių dirbinių gamyba ir praktiniu taikymu, vėliau mikroskopu lyginant eksperimentinių ir autentiškų archeologinių įrankių utilizacinius (darbinius) pėdsakus. Tikslui pasiekti buvo keliami uždaviniai, nusakantys šio darbo eksperimentinių-trasologinių tyrimų etapus: Nustatyti ir rekonstruoti pagrindinių ankstyvojo holoceno titnaginių dirbinių (grąžtais, rėžtukais, gremžtukais, peiliais, ylomis, kirviais) gamybos technologiją, siekiant pagaminti eksperimentinius dirbinius. Trasologiniu mikroskopu nustatyti muziejų rinkiniuose ant ankstyvojo holoceno laikotarpio dirbinių esančius trasologinius pėdsakus ir palyginti juos su pėdsakais ant pagamintų replikų.

Anti-Semitism in the Lithuanian SSR was a phenomenon produced by the interaction between negative attitudes towards and prejudice against Jews that had taken root in certain sections of society prior to the Soviet occupation and the hostility towards Jews under the influence of Soviet ideology, sporadically aided and abetted at the state level, which might be designated as Soviet anti-Semitism. The hostility towards Jews based on anti-Judaic myths acquired the hallmarks of modern anti-Semitism during the period of the Lithuanian national revival in the nineteenth century; anti-Semitism in the interwar Lithuania manifested itself in competition for the domination in the economic sphere and in accusing Jews of pro-communist activities; anti-Semitism, gaining momentum during the first Soviet occupation, warranted genocidal policies pursued under Nazi occupation. Since 1944, when Lithuania was annexed by the Soviet Union, anti-Semitism could neither be tolerated nor openly disseminated due to its contradictions to the basic ideological tenets of Communism. Hence, anti-Semitism was regarded as a social phenomenon of the capitalist system and was formally persecuted. Notwithstanding ideological postulates, Soviet anti-Semitism, however, was effectively shaped and maintained until the declaration of Lithuania’s independence through latent hostility towards the Jews by way of various propaganda campaigns and restrictions in the cultural, educational and religious spheres. The dissertation analyzes the development of anti-Semitism in the Lithuanian SSR based on an integrated analysis of the scientific research, archives, periodicals, memoirs and reminiscences.

Antisemitizmas Lietuvos SSR buvo dar iki sovietinės okupacijos dalyje visuomenės įsitvirtinusių neigiamų nuostatų žydų atžvilgiu sąveikos su sovietinės ideologijos veikiamu ir kai kuriais atvejais valstybiniu lygmeniu kurstytu priešiškumu žydams, kurį galima įvardinti sovietiniu antisemitizmu, reiškinys. Antijudaistiniais mitais paremtas priešiškumas žydams XIX a. lietuvių tautinio atgimimo metais įgijo moderniojo antisemitizmo bruožų; tarpukario Lietuvoje antisemitizmas reiškėsi konkurencinėje kovoje dėl dominavimo ekonomikos sferoje ir kaltinant žydus komunistiniu aktyvumu; pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu sustiprėjęs antisemitizmas nacistų okupacijos laikotarpiu paskatino genocidinės politikos vykdymą. Kai Sovietų Sąjunga užėmė Lietuvą, antisemitizmas negalėjo būti toleruojamas ir skleidžiamas atvira forma dėl prieštaravimų pagrindiniams ideologiniams komunizmo principams. Todėl antisemitizmas buvo vertinamas kaip socialinis kapitalistinės sistemos reiškinys ir formaliai teisiškai persekiotas. Tačiau nepaisant sovietinių ideologinių nuostatų, iš esmės iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sovietinis antisemitizmas buvo formuojamas ir palaikomas per išoriškai paslėptą (latentinį) priešiškumą žydams įvairių propagandinių kampanijų metu bei suvaržymais kultūros, švietimo ir religijos srityse. Disertacijoje, remiantis kompleksine mokslinių tyrimų, archyvinių, periodinių ir atsiminimų analize, tiriama sovietinio antisemitizmo raida Lietuvos SSR.

Darbo tema yra Antrojo pasaulinio karo pabaigos Klaipėdos krašto refleksijos Lietuvos atminimo kultūroje. Šis darbas yra sudarytas iš turinio, įvado, istoriografijos apžvalgos, 3 skyrių ir 6 poskyrių, išvadų ir literatūros sarašo. Ši tema yra unikali, kadangi leidžia labiau įsigilinti bei tyrinėti kultūra bei Klaipėdos krašto politinį aspektą bendroje Lietuvos istoriografijoje. Šiuo tyrimu yra siekiama suteikti prasmę klaipėdiečių pokariniam likimui bei atminimo įprasminimui. Nagrinėjant šią temą, buvo surinkti duomenys, informaciją iš buvusių tremtinių – klaipėdiškių. Pasirinktoji tema ,,Antrojo pasaulinio karo pabaigos Klaipėdos krašto refleksijos Lietuvos atminimo kultūroje“ yra unikali tuo, jog istoriografijoje mažai yra nagrinėjama Klaipėdos krašto istorija 1944 – 1945 m. riboje, kai baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasikeitė ir krašto politinės priklausomybės statusas, ir krašto gyventojų sudėtis. Laikotarpis po 1945 m. suponuoja daug aktualių tyrinėtų temų: sovietinių bei politinių struktūrų kūrimasis. Taip pat yra svarbi Klaipėdos krašto istorija po 1945 m. kadangi tai yra aktualus krašto apgyvendinimas ir likusių vietinių gyventojų – lietuvininkų ir vokiečių – padėtis pasikeitusiomis politinėmis sąlygomis, jų tautinės ir kultūrinės saviraiškos problematika. Remiantis šių tyrimų trūkumų, galima teigti, jog pakankamai didelė stoka informacijos yra susijusios su Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos genocido sampratos tematika, bei buvusių Klaipėdos krašto gyventojų tremtimi, bei likimu grįžus iš tremties. Šio magistrinio darbo tyrimas leidžia papildyti vykdomus mokslinius tyrimus, kurie orientuojasi į tremties, genocido, atminimo kultūros bei atminimo kultūros politiniu aspektu, tematiką. Pagrindinis šio darbo tikslas yra Atskleisti Antrojo pasaulinio karo pabaigos refleksijų Lietuvos atminimo kultūroje sanklodos problemas. Remiantis išsikeltais uždaviniais yra pasiektas tikslas. Pirmame skyriuje aprašoma Klaipėdos krašto kultūros atminties suvokimas istoriografiniame, memuaristiniame ir publicistiniame diskursuose. Yra pateikiamos įvairios istoriografijoje aiškios suformuotos nuomonės, apie Klaipėdos krašto padėtį po Antrojo pasaulinio karo, taip pat nuomonės kaip yra suvokiama vienu ar kitu atveju atminties kultūros sąvoka. Ir poskyryje yra tiriama Klaipėdos krašto tremties istorija, analizuojami buvusių tremtinių atsiminimai, pasakojimai, istoriniu analiziniu metodu. Antrajame skyriuje yra analizuojama Genocido sąvokos samprata tiek bendrame Lietuvos kontekste, tiek išskiriant ir Mažosios Lietuvos konteksta. Yra aprašoma įvairi istoriografija bei poskyryje yra išskiriama tema, kaip yra įprasminamas Genocidas pačioje atminties kultūroje. Šioje dalyje atsispindi Klaipėdos krašte esantys simboliai, kurie mini šią baisią tragediją. Simboliai tai įvairūs paminklai, atminimo lentos, kryžiai, muziejai, ekspozicijos. Taip pat yra aprašomas ir Kuršių nerijos kelias bei laivas gelbėtojas Wilhelm Gustloff, kurie yra dabar jau tapę atminties kultūros simboliais.

Kultūros paveldo objektų išsaugojimo tarybinio laikotarpio tyrimai yra itin aktuali XXI a. mokslinių tyrimų sritis, tačiau išsamios ir objektyvios analizės, apimančios archeologinių paminklų teisinį reglamentavimą ir apskaitos organizavimą iki šiol yra pasigendama, nors šie procesai turi glaudžias sąsajas su šiandieniniu archeologiniu paveldu ir jo apskaita. Objektyvios analizės atlikimui jau egzistuoja tam tikra laiko distancija, todėl sudaroma palanki terpė ne tik praeities tyrimams, tačiau ir galimybei pasimokyti iš praeityje padarytų klaidų. Tai suteikia magistrinio darbo temai naujumo ir aktualumo. Archeologinių paminklų apsaugai ir apskaitai skirti teisiniai dokumentai, tarybinio laikotarpio archeologų moksliniai tyrimai, bei XXI a. pradžioje publikuoti jų atsiminimai sudaro tam tikrą vaizdą, kaip buvo suvokiamos archeologinės vertybės, kokiais būdais buvo vykdoma šių paminklų apskaita ir apsaugos procesai. Vertingųjų savybių išsaugojimui Lietuvos TSR buvo skirti atskiri įstatymai ir nutarimai. Šie dokumentai ir yra magistrinio darbo tyrimo objektas. Magistrinio darbo chronologinio laikotarpio pradžia pasirinkta 1940 m. liepos 20 d., kuomet buvo priimtas pirmasis Lietuvos TSR Kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Į nurodytą laikotarpį patenka ir 1941 – 1944 m., kuomet Lietuva buvo okupuota Vokietijos. Tai įtakos archeologinių objektų apskaitai ir apsaugai neturėjo, nes liko galioti 1940 m. liepos 20 d. Kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Tyrimas baigiamas 1985 m., t. y. persitvarkymo sąjūdžio (Perestroikos) pradžia. Tyrimo objekto analizei iškeltas tikslas – nustatyti kaip teisniu požiūriu buvo suvokiami archeologiniai paminklai, kokia buvo šio suvokimo kaita ir kaip ji buvo įgyvendinta realybėje Lietuvos TSR. Šiam tikslui pasiekti buvo iškelti trys uždaviniai: 1) išanalizuoti sąvokos „archeologinis paminklas“ kaitą teisiniuose dokumentuose Lietuvos TSR; 2) išsiaiškinti kaip buvo reglamentuojama archeologinių objektų apskaita ir apsauga Lietuvos TSR; 3) ištirti kaip Lietuvos TSR egzistavęs archeologinių paminklų apsaugą ir apskaitą reglamentavę įstatymai veikė mokslinius archeologinius tyrimus. Išanalizavus tikslą ir uždavinius prieinamos išvados, jog teisiniu požiūriu „archeologiniu paminklu“ buvo suvokti kilnojamieji ir nekilnojamieji kultūros objektai, kurie turėjo išskirtinų savybių, leidusių juos priskirti šiai rūšiai. Tai suteikė jiems apsaugos ir apskaitos galimybes. Nors teisiniais aktais archeologinių objektų apskaita ir apsauga buvo reglamentuota vykdyti dar nuo 1940 m., tačiau Lietuvos TSR ji sistemingai pradėta tik nuo 1948 m. Moksliniuose archeologų tyrimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama pilkapių, piliakalnių ir kitų laidojimo paminklų tyrimams, be kita ko tarybiniu laikotarpiu dirbę archeologai teisiškai parengtas įstatymų taikymo instrukcijas papildė metodinėmis priemonėmis (1958, 1976), skirtomis archeologams bei paminklosaugininkams.

1939-1941 m. vykdant fortifikacinių statinių kūrimo darbus Klaipėdos ir Liepojos uostuose pirmiausia buvo orientuojamasi į pakrantės artilerijos baterijų statybas. Abiejuose miestuose siekiant apginti įplaukas į uostus iš abiejų pusių buvo pastatyta po dvi pakrantės artilerijos baterijas. Klaipėdoje pakrantės artilerijos baterija Memel-Süd buvo sumontuota ant laikinų artilerijos pabūklų aikštelių, tuo tarpu baterija Memel-Nord buvo sumontuota dviejuose atskiruose artilerijos blokuose pastatytuose pagal unikalų šiai vietovei pritaikytą projektą. Sovietų Sąjungos Liepojoje statytų pakrantės artilerijos baterijų Nr. 23 ir Nr. 27 statiniai buvo pastatyti pagal vienodą ir tą patį projektą, analogiško projekto statiniai pakrantės artilerijos baterijoms buvo statomi ir likusioje Kuršo dalyje. Klaipėdos pakrantės artilerijos baterijose buvo sumontuoti 150 mm pabūklai SKL-45, Liepojos pakrantės artilerijos baterijose buvo sumontuoti 130 mm pabūklai B-13, taigi abiejų uostų pakrantės artilerijos baterijos pagal ginkluotės tipą buvo apginkluotos analogiškais vidutinio kalibro artilerijos pabūklais. Klaipėdoje be pakrantės artilerijos baterijų taip pat didelis dėmesys buvo skiriamas ir priešlėktuvinei gynybai ko pasekoje aplinkui miestą buvo pastatytos šešios priešlėktuvinės artilerijos baterijos. Gynybos sistemos kūrimui iš sausumos pusės Klaipėdoje 1939-1941 m. laikotarpiu nebuvo skirta jokio dėmesio. Liepojoje fortifikuotos priešlėktuvinės artilerijos baterijos 1939-1941 m. nebuvo statomos, šias funkcijas atliko mobilios ir fortifikaciniais statiniais nesutvirtintos priešlėktuvinės baterijos. Skirtingai nei Klaipėdoje Liepojoje jau 1941 m. galvota apie miesto gynybos sustiprinimą iš sausumos pusės įrengiant 41-ajį įtvirtintą rajoną, tačiau šis planas nors ir buvo pradėtas įgyvendinti iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios taip ir liko pirminėje savo įgyvendinimo stadijoje. Vokietijos karinėms pajėgoms užėmus Liepoją buvo išnaudojamos jau prieš tai Sovietų Sąjungos laikotarpiu pastatytos pakrantės artilerijos baterijos. 1944 m. antroje pusėje tiek Klaipėdos tiek Liepojos uostams būnant Vokietijos sudėtyje ir karo eigai jau pasikeitus Vokietijos nenaudai, tapo aišku jog šiuos uostus teks ginti ne iš jūros, o iš sausumos pusės. Šiuo laikotarpiu aplink pastaruosius miestus buvo įrengtos analogiškos iš atskirų gynybinių linijų susidedančios ir skirtingų tipų – Kocho bunkeriais Klaipėdoje ir Tobruko bunkeriais Liepojoje sutvirtintos gynybos sistemos. Iš fortifikuotų artilerijos baterijų Klaipėdoje miesto gynybinės sistemos pagrindą sudarė septynios priešlėktuvinės artilerijos baterijos (ir viena pakrantės artilerijos baterija), o Liepojoje keturios pakrantės artilerijos baterijos. Įrenginėjant gynybines linijas skirtas Klaipėdos ir Liepojos miestams ginti nebuvo apsiribota vien tik tai įprastų apkasų iškasimu. Siekiant papildomai kompensuoti Vokietijos kariuomenėje tuo metu vyravusį gyvosios jėgos ir manevrinių vienetų stygių gynybinės linijos buvo sutvirtintos patvariosios fortifikacijos elementais. Klaipėdoje miesto apylinkėse įrengtose gynybinėse linijose tokią funkciją atliko vadinamieji Kocho bunkeriai, o Liepojos miesto apylinkėse Tobruko bunkeriai. Gynybinių linijų sutvirtinimas patvariosios fortifikacijos elementais turėjo suteikti jose besiginančioms Vokietijos kariuomenės pajėgoms galimybes sustabdyti puolančias Raudonosios armijos pajėgas patiems patiriant kiek įmanoma mažiau nuostolių. Patvariosios fortifikacijos elementais sustiprintos lauko fortifikacijos sistemos buvo įrenginėjamos išnaudojant geografines ypatybes – upes, žemumas, aukštumas. Tris gynybines linijas įrengtas aplink Klaipėdą Vokietijos kariuomenės karinė vadovybė laikė viena gynybine sistema ir įvardino jas ,,Rytprūsių gynybos pozicijomis“. RA karinė vadovybė lygiai tas pačias gynybines linijas įvardino kaip ,,Pasienio inžinerinių įtvirtinimų lauką“. Analogiška šiam objektui gynybinė sistema buvo Vokietijos kariuomenės sukurta ir Liepojoje. Gynybinės linijos čia buvo sutvirtintos patvariosios fortifikacijos elementais – Tobruko bunkeriais. Liepojos atveju gynybinės sistemos suformavimui taip pat buvo panaudoti XIX a. pab. – XX a. pr. šiame mieste egzistavusios Aleksandro III tvirtovės elementai – gynybinis griovys ir dalis rytinėje miesto dalyje stovėjusių tvirtovės statiniai. 1944 m. spalio 5 d. prasidėjus Raudonosios armijos puolimui link Baltijos jūros, Vokietijos karinės pajėgos neturėjo ką prieš jį pastatyti. Pačioms Vokietijos kariuomenės pajėgoms neužteko jėgų Raudonosios armijos puolimui sustabdyti. Jos neturėjo pakankamo artilerijos užnugario, ir rezervų kad galėtų išlaikyti užimamas pozicijas. Dėl šių priežasčių Vokietijos karinėms pajėgoms teko palikti užimamas pozicijas ir vykdyti atsitraukimus. Vis dėl to atsitraukus vakarų kryptimi į sekančias gynybines pozicijas situacija išlikdavo nepasikeitusi. Vokietijos kariuomenės pajėgos paprasčiausiai neturėjo tiek pajėgų jog galėtų pilnavertiškai ginti savo gynybines linijas, ir jeigu joms pavykdavo apsiginti viename gynybos bare, Raudonosios armijos pajėgos jau būdavo prasiveržusios kitame. Siekiant išvengti apsupimo ir sutriuškinimo Vokietijos karinėms pajėgoms tekdavo toliau atsitraukti vakarų kryptimi. Susidarius tokiai situacijai Vokietijos kariuomenės įtvirtintos gynybinės linijos negalėjo suvaidinti svarbaus vaidmens. Galutiniame rezultate iš penkių gynybinių linijų esančių tarp Šiaulių ir Klaipėdos keturios iš jų buvo be didesnių nuostolių Raudonosios armijos pralaužtos. 1941 m. birželio 23-27 d. vykusio Liepojos šturmo metu Raudonosios armijos pajėgoms pavy-ko sukoncentruoti savo pajėgas priešais senuosius miesto įtvirtinimus rytinėje miesto dalyje ir taip suformuoti improvizuotą gynybinę liniją. Tuo tarpu pakrantės artilerijos baterijos kurios pagal planą turėjo ginti uostą nuo galimo Vokietijos karinio jūrų laivyno puolimo iš jūros pusės, buvo panaudotos prieš antžemines Vokietijos kariuomenės pajėgas išsidėsčiusias palei rytinę Liepojos miesto dalį. Baltijos karinio jūrų laivyno artilerijos baterijų ugnis ir sėkmingas Raudonosios armijos pajėgų sukoncentravimas rytinėje miesto dalyje 1941 m. birželį suvaidino svarbų vaidmenį Liepojos gynyboje. 1944 m. spalio – 1945 m. gegužės mėn. vykusių susirėmimų dėl Baltijos jūros pakrantės metu, Vokietijos karinio jūrų laivyno pakrantės artilerijos baterijos ir gynybinės linijos svarbaus vaidmens susirėmimuose dėl Liepojos nesuvaidino. Raudonosios armijos pajėgos, Vokietijos karinių pajėgų buvo sustabdytos dar iki tol kol priartėjo prie miesto gynybinių linijų ar pateko į pakrantės artilerijos baterijų apšaudymų laukus. Klaipėdos atveju 1944 m. spalio mėn. 9-10 d. Raudonai armijai pralaužus priešpaskutinę gynybinę liniją ėjusią palei Minijos upę, Vokietijos kariuomenės pajėgoms teko, galutinai atsitraukti į paskutines gynybos pozicijas ėjusias palei Klaipėdos miestą. Būtent šioje paskutinėje, sąlyginai nedidelėje gynybos linijoje Vokietijos kariuomenės kariškiams pirmą kartą nuo pat spalio 5 d. prasidėjusių aktyvių kovos veiksmų, pavyko sulaikyti Raudonosios armijos judėjimą vakarų kryptimi ir sukoncentruoti savo turėtas pajėgas palei visą miestą juosusią gynybinę liniją. Skirtingai nei prieš tai nuo Šiaulių iki Klaipėdos krašto buvusiose gynybinėse linijose kurias Raudonajai armijai pavyko gana lengvai pralaužti, prie Klaipėdos miesto Vokietijos kariuomenės pajėgos jau turėjo ne tik tai lauko įtvirtinimais sustiprintą gynybinę sistemą bet ir stiprų artilerijos užnugarį. Susikoncentravusias Vokietijos antžemines pajėgas iš užnugario pridengė įtvirtintos ir pagal pirminį planą šiam darbui nenumatytos karinio jūrų laivyno priešlėktuvinės ir pakrantės artilerijos baterijos bei karinio jūrų laivyno laivų artilerija. Vykstant Vokietijos karinio jūrų laivyno artilerijos baterijų, palei miestą ėjusios gynybinės sistemos ir antžeminių pajėgų sąveikai 1944 m. spalio mėn. prasidėjęs Raudonosios armijos puolimas Klaipėdos miesto prieigose buvo sustabdytas. Išanalizavus Vokietijos kariuomenės ir Raudonosios armijos kariškių atsiminimus bei Raudonosios armijos mūšyje dėk Klaipėdos dalyvavusių vienetų karinių veiksmų žurnalus galima daryti išvadas jog Klaipėdos priešlėktuvinės-pakrantės artilerijos baterijos suvaidino svarbų vaidmenį miesto gynyboje.

Šio tyrimo tikslas buvo ištirti Chodkevičių giminės Šklovo-Myšo atšakos susiformavimo aplinkybes bei jos sąsajų su Žemaitijos visuomene kaitą ir raidą. Tam pasiekti išsikelti šie uždaviniai: 1) Išnagrinėti priežastis bei įtakas, lėmusius giminės Myšo-Šklovo atšakos atstovų įsitvirtinimą šiame regione; 2) Išanalizuoti atskirų šios giminės atstovų indėlį į sąsajų su Žemaitija kūrimą ir jų kaitą; 3) Ištyrinėti giminės Myšo-Šklovo atšakos susiformavimo aplinkybes; Tyrime buvo nustatyta, kad Chodkevičių giminės Myšo-Šklovo atšakos įsitvirtinimą bei sąsajų su regiono visuomene plėtrą iš pradžių lėmė ryšių su valdovo aplinka įtaka bei svarbiausių valstybės valdyme asmenų vykdoma politika Žemaitijos seniūnijos regiono atžvilgiu. Ryšiai su karaliene Bona ir jos šalininkais ne tik padėjo žengti pirmąjį žingsnį Chodkevičių giminei į šį regioną, bet lėmė ir daug platesnius ryšius, neapsiribojusius regiono visuomene ir išėjusius plačiau už valstybės ribų.Taip pat, iš tyrimo aiškėja, jog ne Jeronimas, bet jo tėvas Aleksandras Chodkevičius buvo sąsajų su Žemaitija ir jos visuomene užmezgimo iniciatorius.Tai, kad Aleksandras orientavosi į savo paveldėtojų ateities galimybes Žemaitijos regione, rodo ir jo inicijuotas sūnaus Jeronimo Chodkevičiaus susigiminiavimas su Žemaitijos diduomenės atstovais Šemetomis. Žemėvaldos plėtra per giminystės ryšius regione leido užsitikrinti vis didesnes galimybes savo giminės rankose išlaikyti svarbiausią Žemaitijos seniūno dignitoriją. Šio tyrimo centre esanti Chodkevičių giminės Myšo-Šklovo atšaka pradėjo formuotis gerokai anksčiau nei Jeronimas Chodkevičius gavo šį, pagal savo turimas valdas pavadintą, grafo titulą. Tam reikšmės turėjo konfesiniai skirtumai, atsiradę giminės viduje. Viena vertus, tai galėjo įtakoti to meto valdovų konfesinės nuostatos.

Disertacijoje tiriama 1918–1923 m. Lietuvos gyventojų sąveika su Lietuvos kariuomene. Tyrime koncentruojamasi į istoriografijoje mažiausiai dėmesio sulaikiusį 1918–1923 m. karinių veiksmų objektą – civilius gyventojus. Sąveikos tarp civilių gyventojų ir Lietuvos kariuomenės analizė sudaro galimybes atsakyti į du tarpusavyje susijusius klausimus – kaip civiliai gyventojai patyrė 1918–1923 m. vykusius karinius veiksmus, o taip pat – kaip jie reagavo į nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją reprezentavusią Lietuvos kariuomenę? Išanalizavus 1918–1920 m. karinių veiksmų dinamiką disertacijoje pateikiami karinių veiksmų geografinė lokalizacijos rezultatai, leidžiantys tiksliai įvertinti kur vyko Nepriklausomybės karas ir kaip šį karą patyrė civiliai gyventojai. Disertacijoje analizuojamos trys 1918–1923 m. civilių gyventojų ir Lietuvos kariuomenės sąveikų grupės: a) civilių gyventojų ir Lietuvos kariuomenės ekonominiai santykiai, apimantys savanorišką paramą bei Lietuvos kariuomenės poreikiams patenkinti būtiną priverstinį civilių turto nusavinimą; b) savanoriška bei priverstinė „civilio-kario“ transformacija, jos mastas ir motyvai; c) civilių gyventojų santykiai su Lietuvos kariuomene namų fronte (civilių gyventojų saugumo paieškos, karių smurtas ir kasdieninio gyvenimo apribojimai).

The dissertation deals with theoretical problem: it seeks to resolve the issues of what determines the competition of identity ideologies, what its manifestations are and what variations of demonstration of belonging and separateness of the population in a particular city of the South-Eastern Baltic Sea region can be created by this competition. The city of Klaipėda and the 20th century are taken as spatial and temporal boundaries of the study, thereby realising that the processes of the competition of identity ideologies which took place in Klaipėda were more general and incidental to many cities of particular South-Eastern Baltic Sea region. This is regarded as the case analysis in a comparative context, which aims at producing generalizations, limited by one case empirical data, of phenomena generic to many cities of the South-Eastern Baltic Sea region, and thereby to contribute to generalization of competition of identity ideologies incidental to multiple cases on the basis of a single case. The objective of the doctoral dissertation is to disclose the influence of the competition of the main consolidating identity ideologies in the public communication space of the city of Klaipėda on the identity of inhabitants of this city in the 20th century and formulate the pattern of the competition of such identity ideologies in the city of the South-Eastern Baltic Sea region on the ground of empirical data. In attaining this objective, the dissertation: 1) analyses the semantics of nationalist identity ideologies actualized in Klaipėda and patterns of symbolic and ritual maintenance of such ideologies in the public communication space in 1918 to 1939, 1945 to 1988 and after 1988; 2) determines stages of the competition of identity ideologies maintained in Klaipėda and essential factors impacting such competition; 3) evaluates potentials of efficacy of the semantics of identity ideologies and their competition in the public communication space of Klaipėda; 4) identifies the changes which deactualized the competition of identity ideologies in Klaipėda at the end of the 20th century. The conclusive section of the dissertation offers the theoretical pattern based on generalizations derived from processing and interpreting the empirical data of Klaipėda case, which reflects the principal theoretical problem of the study.

The dissertation looks at the period of castle construction in the 14th – 16th centuries from a new perspective in the territory of Lithuania. Researchers have paid considerable attention to issues of castle architecture and history. Topics such as masonry technologies, architectural solutions, lifestyle, defence, and political events were examined separately. All these themes and their research highlight the multilevel significance of the castle as an object. Archaeological research of castles, which began in the last century, provides data on the development of castle construction. In existing interpretations of research, iron building details often remain in the margins, indicating the number and dimensions of the objects found. And behind all this mass material lies technological, cultural, economic, political, and urban processes. The mass collection of iron details, such as nails, hinges, staples, cladding, structural details, etc., accumulated in the collections of Lithuanian museums provides access to castle research from a different point of view. The nail, which does not seem to receive more detailed scientific attention, may be surprised by its structure and production history. And behind all this mass of material lies technological, cultural, economic, political, and urban processes. The study focuses on the typology of various metal details used in the construction of castles, their purpose.

The topic of this study is intercultural interaction between the Prussian and the Grand Duchy of Lithuania borderland communities during the period between the middle of the 13th and 17th century. Selected sources are archaeological and present most important settlements and urban communities of that time. The aim of this dissertation was to determine intercultural interactions in the Prussian-GDL borderland micro-region and their nature through consideration of data collected during archaeological excavations.

The advent of the First World War on 1 August 1914, contemporaneously known as the Great War, already in the first days of the fighting radically changed the long-established daily lives of many European nations, states, regions, peripheries and their peoples. The everyday life and routines of people of different national and social backgrounds living in the territory of Lithuania also underwent radical change. In the wake of volatile military campaigns, in the autumn of 1915 the territory of Lithuania, devastated by the belligerent forces, was occupied by the Imperial German Army, which in an effort to consolidate its position in the occupied territories of the Russian Empire, created a military administrative unit Ober Ost (Oberbefehlshaber Ost or Oberkommando Ost) under the aegis of the Supreme Commander of All German Forces in the East, which is commonly referred to as Oberostas in Lithuanian historiography. This territorial unit encompassed the former Russian governorates of Suwalki (Suvalkai) and Kovno (Kaunas) and the larger part of the territory of the governorates of Vilna (Vilnius), Grodno (Gardinas) and Courland (Kuršas). The central headquarters of Ober Ost was set up in Kaunas where it remained until August 1918 when the Lithuanian Military Government was established. The First World War and the related losses, mobilisation, forced migrations and violence that it involved, in other words the War Culture, had transformed the way of life and social relationships in Lithuanian society and, in parallel with other geopolitical factors, gave rise to the formation of Lithuanian statehood.

The dissertation examines the XII - IV centuries BC. The theopolitical and socio-cultural processes that took place in Greece, during which the genesis and historical development of politics spread. These processes are examined in the context of the history of ideas. Based on a complex analysis of research and historical sources, the genesis and historical development of ancient Greek politics is investigated, and the structure and dynamics of their driving forces are reconstructed. The dissertation analyzes the assumptions of the religious and cultural genesis of politics, the conflict of age groups, the relationship between power and authority, the interaction between the principles of order and forms of governance, as well as aspects of the political crisis.

Šiame darbe siekiama išsiaiškinti 3D fotogrametrijos metodo naudojimo Lietuvos povandeninėje archeologijoje galimybes. Iki šio darbo rašymo fotogrametrija niekada nebuvo pritaikyta Lietuvos povandeninėje archeologijoje dokumentuojant povandeninius objektus ar jų tyrimų eigą. Didžiausias iššūkis 3D fotogrametrijos pritaikymui yra prastas matomumas Lietuvos Baltijos jūroje, ežeruose, upėse ir kituose vandens telkiniuose. Pagrindiniai šio darbo tikslai: Naudojantis užsienio šalių moksliniais straipsniais išanalizuoti fotogrametrijos techninius reikalavimus norint ją pritaikyti moksliniuose archeologiniuose tyrimuose. Lauko tyrimuose ežeruose ir upėse pritaikyti 3D fotogrametriją. Tyrimų metu surinkti fotografinę medžiagą reikalingą fotogrametrinio modelio sudarymui ir sudaryti archeologinių objektų modelius. Sugeneruoti modeliai leistų įvertinti ar 3D fotogrametrija yra tinkamas metodas taikyti Lietuvos povandeninėje archeologijoje. Analizuoti kaip medžiaga gauta taikant fotogrametrinį metodą yra naudinga tolimesniems moksliniams archeologinio objekto tyrimams. Analizuoti kaip 3D fotogrametriniai modeliai yra pritaikomi mokslo populiarinime, muziejinėje veikloje bei visuomenės edukacijoje. Šio darbo rašymo metu buvo surinkti fotografiniai duomenys iš trijų skirtingų povandeninių archeologinių objektų Asvejos ežere ir Šventosios upėje. Gautos objektų nuotraukos buvo naudojamos sudarant visų objektų 3D fotogrametrinius modelius. 3D modelių ir ortomozaikų sudarymui buvo naudota Agisoft Metashape Professional programinė įranga. Naudojimasis šia programine įranga buvo lengvas ir davė kokybiškus rezultatus. Sukurti Asvejos ežero luotų nr. 6 ir nr. 7 bei Šventosios upės žvejybinės užtvaros modeliai buvo įkelti į internetinę 3D modelių platformą Sketchfab. Šiuo metu visi modeliai yra laisvai prieinami norintiems su jais susipažinti, apžiūrėti juos virtualioje realybėje ar parsisiūsti ir pritaikyti savo reikmėms. Asvejos ežero luoto nr. 6 modelis buvo atspausdintas naudojantis 3D spausdintuvu. Atlikus modelių sugeneravimą bei juos padarius viešai prieinamus galima daryti išvadą, kad 3D fotogrametrija gali ir turėtų būti taikoma Lietuvos povandeninėje archeologijoje dokumentuojant archeologinius objektus ir jų tyrimų procesą. Tai yra lengvai pritaikomas, patikimas ir nebrangus metodas. 3D fotogrametrija yra efektyvi net kai nuotraukos atliekamos esant prastam matomumui. 3D fotogrametriniai modeliai papildys labiau įprastus povandeninių archeologinių objektų ir jų tyrimų dokumentavimo būdus tokius kaip brėžinių sudarymas ir fotografija.

The demand for glassware in the northern part of Europe saw a marked growth only in the 16th century although the history of glassmaking goes back several millennia. The population of the Baltic region, including the city of Klaipėda (Memel in German), did not remain on the margins of the glass culture developments in the modern period. Glassware featuring plastic shapes, delicate silhouettes and transparent materials spread widely across the entire region and became an integral attribute of a daily life, sociocultural patterns, etiquette and even military art in a relatively short time. A great deal of archaeological investigations in different fields has been accomplished in Klaipėda, whilst daily life of Klaipėda in the modern period has attracted the least attention on the part of researchers thus far. We possess little knowledge on the old Klaipėda gastronomy and table culture, health practices, sociocultural life of urban population and cultural ties of the local population with other cities, countries and regions. The situation of Klaipėda as a port city accounts for a circulation of a greater variety of commodities in the city itself and also for a diversity in the patterns of use of such commodities, therefore perspectives of the city case analyses through the prism of the studies of glass artefacts provide a deeper glance into the problem, i.e. in addition to general knowledge on Klaipėda glass artefacts, an issue of the use of glassware in different walks of life of the city population in the modern period is dealt with representing an integral part of the expectations postulated in the contemporary science of archaeology. What kind of impact on sociocultural life of Klaipėda population in the modern period was made by other countries and regions: in what ways material-social and spiritual-cultural life of the urbanites was influenced, how and by what means diverse urban population groups created their identity and their sense of distinctiveness, – these are the questions that this work attempts to provide answers for, at least in part. A single case study, as a reference point, can bring a significant contribution to the analysis of sociocultural history of other cities and towns of the same period in the territory of present - day Lithuania or former Prussia. It is easy to notice that the amount of archaeological data is increasing annually, and research of protected artefacts is expanding, nonetheless, imbalances in the development of the chains of data collection, its systematisation and interpretation remain an acute issue in the archaeological research both in Klaipėda and in Lithuania as a whole. In keeping with a concept that a consistent research of discreet groups of artefacts is a key element in the studies of urban life of earlier periods, a special focus is given to the heretofore understudied glassware items of Klaipėda, of which little information is available today. This fact has provided an incentive to effectively address the accumulated problems on both methodological and theoretical levels. Glassware, unlike pottery ware, has been used in the Lithuanian archaeological practice to a lesser degree for the purpose of characterisation of archaeological layers and structures, and for the interpretation and evaluation of changes in urban development, historical facts and processes. Thus far, glassware finds in Lithuania have not been systemised, classified or dated in chronological order, neither harmonisation of glass terminology and data documentation system has been attained, hence the question regarding museum assets is actualised, with a special focus on why and what glass artefacts should be preserved and which ones should be regarded not as significant in terms of scientific research. The glassware research provides an opportunity to compare manufacturing technological advancements, the glass culture transformations, and the expansion of import geography in Klaipėda over a period exceeding 300 years. Furthermore, it is not for nothing that circulation of the glassware in the modern period is linked to the consumption of alcoholic beverages, involving the research of consumption patterns through the medium of glassware, which opens up prospects for tackling social issues brought about by alcohol consumption, the causes and possible solutions thereof the modern world is still seeking for. As a matter of fact, this research may present a value for a general public that holds an opinion that a form of individual expression, involving things or certain products, is a feature of a modern consumer only. It must be noted that glass artefacts and perspectives of their analysis have not been properly considered neither by archaeologists of Lithuania nor archaeologists of other south-eastern Baltic region countries, which has prevented an objective assessment of general trends in the development of glass culture across the entire Baltic region. The object of this research is the development of manufacturing, or craft production, techniques, otherwise known as manual glassblowing, of glassware and culture of its use in Klaipėda in the modern period.

The beginning of the Early Holocene in northern Europe was marked by the rapid warming of the climate, which allowed the formation of broad-leaved forests, and the region was inhabited by wildlife that cherished these environmental conditions. From an archaeological point of view, this period is referred to as the Mesolithic, a period of great change in the way people live. Climate change has particularly affected the livelihood model of Mesolithic communities, with wild game hunting and freshwater fishing. With the change in animal species composition, new hunting gear technology has been applied to their hunting, which has evolved through the process of producing fine flint and other rock products, known as microlithisation. This technology has made it possible to apply small and sharp tools quickly and efficiently, incorporating them into spears and arrows. Mesolithic archaeological material demonstrates the important role of microliths in the model of human livelihood, but the origins and evolution of this technology in the eastern Baltic region are still poorly studied and does not allow evaluation and understanding of changes in Stone Age hunting technology. The doctoral thesis presents the types of microliths found in the contexts of Mesolithic settlements and burials in the eastern Baltic region and their development from the Late Paleolithic to the end of the Mesolithic. The microlithisation process is understood here as much broader factor that encompasses not only the forms of microliths themselves, but also the course and methods of their manufacturing, as well as the evaluation of changes in bone and antler tool technology. The process of microlithisation in the dissertation chapters is analyzed using modern research methods - AMS radiocarbon dating, experimental archaeology and microwear studies. These methods not only enabled to draw important conclusions about the evolution of this technology in the eastern Baltic region during the Mesolithic period, but also to understand and convince their effectiveness in game hunting.

XX amžiaus penktajame dešimtmetyje SSRS okupavo Lietuvą ir pradėjo sovietizaciją. Sovietizacijos metu okupuotoje Lietuvoje imtas diegti Josifo Stalino asmens kultas. Asmenybės kultas susideda iš vertybių, mitų, simbolių ir ritualų, nukreiptų į lyderio išaukštinimą. Vis dėlto, 1953 m. Stalino mirtis atnešė savotiškai naują asmens kulto eskalavimo bangą. Tik tokiose spaudos organuose kaip „Tiesa“ ir „Literatūra ir menas“ Stalinas buvo apraudamas, ypač minint jo gimtadienius ir mirties metines. Tačiau esminis asmens kulto lūžis įvyko jau po 1953 m., kuomet kulto palaikymo nebeliko, ir jis vis nyko iki 1956 m.