Šio darbo tikslas - atskleisti atleidimo svarbą asmens vidiniame išgydyme. Tikslui pasiekti numatyti uždaviniai: aptarti vidinį išgydymą, aprašyti jo rūšis, procesą ir pagrindines sąlygas bei vaisius; atskleisti atleidimo bei vidinio išgydymo sąsajas, psichologines ir dvasines atleidimo kliūtis bei įveikas; atskleisti Dievo gailestingumo ir vidinio išgydymo sąsajas. Darbo metodas – teorinė mokslinės literatūros analizė ir sintezė. Vidinio išgydymo proceso analizė parodė, kad vidinis išgydymas skirtingų autorių apibrėžiamas skirtingai. Vienas iš apibrėžimų nurodo, kad vidinis išgydymas yra Dievo ir žmogaus susitikimas, kai žmogus besąlygiškai pasitiki Dievo galia ir malone, patiria realų, asmeninį Jėzaus prisilietimą prie jo vidaus, kad šis būtų perkeistas ir taptų vientisas. Kitas apibrėžimas nurodo, kad vidinis išgydymas yra antgamtinis asmens perkeitimo procesas, kurio metu Dievas gydo ir keičia žmogaus vidų – šlovinimo, Evangelizacijos, Susitaikymo ir Eucharistijos sakramentų, užtarimo ar/ir išlaisvinimo maldos, konsultacijos, palaiminimo, vidinio išgydymo pamaldų ar specialių vidinio išgydymo programų – pagalba. Šis apibrėžimas leidžia suprasti, kad gydymas yra Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo vaisius, ir kad Bažnyčia turi visas tam skirtas priemones. Esminės vidinio išgydymo sąlygos yra meilė; tikėjimas Dievu, Jo gailestingumu; noras keistis ir leidimas prisiliesti prie savo kančios bei atleidimas. Būtent atleidimas išskiriamas, kaip esminė vidinio išgydymo sąlyga, nes atveria kelią priimti savo brolių palaiminimus ir gydančią Dievo meilę. Todėl taip dažnai po atleidimo įvyksta išgijimas. Atleidimo fenomeno analizė atskleidė, kad atleidimas yra skausmingas gedėjimo ir gydymo procesas, prasidedantis laisvu asmens pasirinkimu atleisti, prisitaikantis prie asmens raidos ir besitęsiantis visą jo gyvenimą bei apimantis žymius vidinius psichinius ir tarpasmeninius žmogaus pasikeitimus. Gautas ir suteiktas atleidimas glaudžiai susijęs su asmens vidiniu išgydymu, nes gydo ir atstato asmens vientisumą, dovanoja ramybę ir išlaisvina iš praeities ir neigiamų emocijų, atstato santykius, tobulai įvykdo meilės įsakymą. Akivaizdūs ženklai, rodantys, kad atleidimas užbaigtas, yra asmens vientisumas, išsilaisvinimas iš praeities, gyvenimo ir galių susigrąžinimas, taika ir ramybė, atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas, naujas požiūris į žmogų, kuriam atleista ir dėkingumas Dievui už tai, kad atsiuntė šį žmogų į jo gyvenimą. Atleidimo ir Dievo gailestingumo sąsajų analizė parodė, kad atleidimas yra susijęs su priimtu Dievo gailestingumu: galima atleisti tik tada, kai ir tau yra atleista. Negali duoti kitam to, ko pats nepriėmei.

Šiame darbe baimės samprata analizuojama psichologiniu ir teologiniu aspektais. Žvelgiama į žmogaus smegenų veiklą ir kūno atsakus į baimės pojūtį. Aptariamos baimės priežastys, baimių tipai ir neigiamas baimės poveikis žmogaus fizinei, emocinei bei dvasinei sveikatai. Atkreipiamas dėmesys į psichologinės traumos sukeltos baimės intensyvumą ir ilgalaikes pasekmes sveikatai, santykiams, dvasingumui ir gyvenimo kokybei kaip visumai. Išskiriami traumų psichologo Bessel van der Kolk siūlomi veiksmingi pagalbos būdai būtent tokiai baimei įveikti. Svarbiausia prielaida, kuria remiamasi šiame darbe, yra iš krikščionybės teologijos bei Šventojo Rašto kylantis supratimas, jog baimė nebuvo sukurta Dievo ir yra žmogaus nuopuolio ir nuodėmės pasekmė. Remiantis psichologo ir krikščioniško konsultavimo specialisto Edward T. Welch įžvalgomis apie Dievo baimę ir, priešingą jai, žmonių baimę, aptariami trys žmonių baimės tipai: gėdos ir pažeminimo baimė, atmetimo baimė, fizinės žalos baimė. Siūloma išvada, kad pagarbi Dievo baimė suteikia saugumo ir pasitikėjimo jausmus, kurie gydo ir neleidžia paskęsti žmonių baimėje. Aptariami pagarbios Dievo baimės elementai ir augimo Dievo baimėje svarba. Darbe taip pat pateikiami klausimai, kuriuos konsultantas gali naudoti kaip gaires žmonių baimės identifikavimui kliento elgesyje bei siekiant padėti pačiam klientui apmąstyti, kur ir kaip jo gyvenime vyrauja gėdos, atmetimo ar nesaugumo baimės. Pateikiami galimų maldos formų ir pačių maldų pavyzdžiai dvasinio palydėjimo procese.

Organų donorystės tema yra aktuali, nes ši medicinos sritis priklauso ne tik nuo medicinos pažangos, nuo gydytojų profesionalumo, bet ir nuo donorų skaičiaus, o jų vis trūksta. Gyvename pliuralistiniame ir daugiakultūriniame pasaulyje, kur žmonės su skirtingais religiniais įsitikinimais emigruoja, keliauja. Daugelis šalių tampa multikultūriškos, Lietuva ne išimtis, todėl tikėtina, kad imigrantai išsaugos religines problemas ir emigracijoje, todėl tiek medikams, tiek dvasiniams konsultantams yra labai svarbi šio darbo informacija, nes turime suprasti, žinoti ir gerbti skirtingų religijų požiūrį į transplantaciją ir su tuo susijusius klausimus. Tuo sunkiu momentu, kai reikia apsispręsti, kai reikia vesti sunkius ir sudėtingus pokalbius, yra pasitikima tik gerai informuota ir išmanančia darbo jėga, kuri gerbia skirtingus religinius įsitikinimus ir supranta paciento ir jo artimųjų nerimą. Mokslinės literatūros ir tyrimų apžvalga, analizė ir sintezė suteikė galimybę pristatyti, išanalizuoti, atskleisti ir išnagrinėti šiuos klausimus: donorystės apžvalga ir transplantacijos raida medicinos mokymo kontekste, mirties fakto samprata ir konstatavimas, nustatomas judaizmo požiūris į organų donorystę, apžvelgiamas islamo požiūris į donorystės sritį, pateikiamas krikščionybės požiūris į organų donorystę. Paaiškėjo, kad kai liečiame tokias temas kaip donorystė, reikia suprasti, kad su tuo susiduriančiam žmogui yra svarbu jo išpažįstamos religijos nuostatos. Bet kuri gyvenimo pabaigos pozicija: etinė, medicininė ar religinė, turi atitikti tris kriterijus: ji turi būti pagrįsta patikimais moksliniais įrodymais ir supratimu, ji turi būti paremta geriausiais ketinimais tiek donorui, tiek recipientui, žmogus turi būti palaikomas ir suprantamas savo kultūriniame ar religinių įsitikinimų. Ir paskutinė išvada yra ta, kad visos monoteistinės religijos pritaria organų donorystei. Tuo pat visose monoteistinėse religijose žmogaus kūnas yra vertas išskirtinės pagarbos ir orumo, išsaugojimo kontekste. Problema yra religinės abejonės ar nežinojimas pagrindinių tikėjimų skirtumų ir principų, tad žinos apie trijų reikšmingiausių monoteistinių religijų mokymą bioetiniais klausimais, šiuo atveju, susijusiais su donoryste, dvasiniams konsultantams gali padėti profesionaliai ir tinkamai spręsti klausimus, iškylančius asmenims ligos ar artimųjų mirties akivaizdoje.

Magistrinį darbą sudaro trys teorinės dalys. Analizuojama aktuali mokslinė literatūra, Šv. Raštas, Bažnyčios dokumentai, straipsniai, kurie padeda atskleisti analizuojamas sąvokas. Pirmoje darbo dalyje analizuojama šeimos sąvoka valstybės ir mokslinės literatūros autorių kontekste; šeimos samprata Biblijoje ir Bažnyčios mokyme; šeimos funkcijos; aiškinamasi su kokiais iššūkiais tenka susidurti šeimai. Antroje darbo dalyje siekiama išsiaiškinti, aptarti: vertybių ir dorovės esmę, vertybių ir dorybių sampratą pagal Bažnyčios mokymą, asmens lytiškumo sampratą ir lytiškumo ugdymo svarbą; įžvelgti sunkumus, kylančius krikščionio vertybėms ir dorovei šiandienos visuomenėje. Trečioje dalyje analizuojama kokiais pagrindiniais aspektais pasižymi žmogaus laimės suvokimas; kaip gyvenimo prasmės radimas siejasi su laime; kuo dorovės normos ir principai svarbūs šeimos gyvenimui. Remiantis pasirinkta literatūra, nagrinėjami minimų sąvokų sąlyčio taškai, išskiriami pagrindiniai juos skiriantys bei jungiantys bruožai. Atlikus mokslinės literatūros analizę, galima teigti, kad šeima laikoma pirmine ir svarbia visuomenės ląstele, nuo kurios pasirinkimų priklauso ne tik pačios šeimos, bet ir visos visuomenės vertybinio ir dorovinio pagrindo tvirtumas. Šiandieninėje visuomenėje vykstantys pokyčiai neišvengiamai keičia šeimos sampratą, sudėtį, tikėjimą, tradicijas, šeimos funkcijas, Santuokos Sakramento svarbą, tarpusavio santykius, darną, vertybes, dorovės, laimės suvokimą. Pastebima, kad tai atsiliepia krikščioniškas vertybes puoselėjančiai, tradicinei šeimai, kuri susiduria su naujais, neįprastais socialiniais reiškiniais. Sakramentinė santuoka vis labiau praranda savo tikrąją vertę ir užleidžia pozicijas kitoms bendro gyvenimo formoms: civilinei santuokai, partnerystei arba kohabitacijai. Stebimi akivaizdūs šeimos pokyčiai, tai – santuokų atidėjimas vėlesniam laikui, gimstamumo sumažėjimas iki tokio lygio, kad nebeužtikrinama kartų kaita, gyvenimo kartu, neįregistravus santuokos, skyrybos, netradicinės šeimos palaipsninis pripažinimas. Šiuolaikinis šeimos modelis kinta kartu su atsiradusiais „netradiciniais“ šeimos bruožais. Biblijoje ir Bažnyčios dokumentuose šeimos struktūra, nepriklausomai nuo žmonių asmeninių nuostatų ir pasaulėžiūros, išlieka nepakitusi, šeima kuriama tarp vyro ir moters, o meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas.

Santuokos griūtį išgyvenančios moterys daugeliu atveju pasilieka vienos akistatoje su savo skausmu, širdgėla ir sudužusiomis svajonėmis apie laimingą šeimą. Todėl išgyvenant šį sudėtingą laikotarpį labai reikalingas palaikymas, kuris būtų koordinuotas ir specializuotas, teikiama pagalba būtų išskirtinė, siekiant suteikti moteriai dvasinę pagalbą, išgyvenant skyrybų krizę. Tai reiškinys, kuris pastaruoju metu tampa vis labiau „suprantamas“ kaip natūralus visuomenėje, kas aktualizuoja šios temos analizės poreikį, siekiant identifikuoti priežastis, vedančias prie tokio pasirinkimo bei identifikuoti metodus, kuriais galima suteikti dvasinę pagalbą moterims, išgyvenančioms skyrybų krizę. Darbe pristatomi 2019 m. kovo – balandžio mėnesiais atlikto kokybinio tyrimo apie dvasinę pagalbą moterims, išgyvenančioms skyrybų krizę, rezultatai. Tiriant paaiškėjo, kad bažnytinė santuoka yra svarbi moters gyvenime ir jos teigiamai savivertės kaitai. Laikas po skyrybų yra sudėtingas ir sukeliantis neigiamas pasekmes: ekonomines, savivertės pokyčius, psichologines ir dvasines problemas, susiduriama su pasmerkimu iš aplinkos, išgyvenama skausminga patirtis, juntamas moralinis žlugimas ir netektis. Pagrindinės skyrybų priežastys yra skirtingi požiūriai į gyvenimą, neištikimybė ir žalingi įpročiai. Paaiškėjo, kad skyrybų metu ir po jų neigiamai kinta moterų savivertė. Išgyvenant skyrybas moterys jaučiasi bejėgėmis, nieko nevertomis. Skyrybų metu yra sužeidžiamas moteriškumas, patiriami neigiami jausmai ir išgyvenimai, formuojasi neigiami apmąstymai, turintys svarbios įtakos moters savivertės mažėjimui. Tyrimas parodė, kad įvertinus dvasinės pagalbos moterims, išgyvenančioms skyrybų krizę, modelius nustatyta, kad visi dvasinės pagalbos modeliai moterims, išgyvenančioms skyrybų krizę yra naudingi ir svarbūs, jei tik jais pasinaudojama. Gaunant dvasinę pagalbą yra atstatoma prarasta savivertė, orumas, didinamas pasitikėjimas savimi, mažėja dvasinis skausmas, atrandamas santykis su savimi. Po skyrybų specializuotos pagalbos moterys ieško ir dalyvauja išsiskyrusių žmonių grupėse, savipagalbos grupėse, kreipiasi į psichologus ir psichoterapeutus, jungiasi prie katalikų bendruomenės, dalyvauja išsiskyrusių sielovadoje, ieško pagalbos iš artimųjų. Atsigręžti į Dievą moteris skatina kaltė, ramybės ir pagalbos paieškos, dvasinio pastiprinimo siekimas. Dvasinės pagalbos modelis dvasinis palydėjimas, kuris yra vertinamas puikiai.

Šiuolaikinėje Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje priimta sveikatos kaip asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė samprata. Tuo pat metu praktinėje veikloje dvasinio komponento nėra nei pačioje sveikatos priežiūros sistemoje, nei konkrečiai savižudybių prevencijos sistemoje. Šiame magistro darbe analizuojama dabartinė savižudybių situacija Lietuvoje ir nagrinėjami metodai, kuriuos įgyvendina ir planuoja įgyvendinti valstybinė savižudybių prevencijos sistema. Lietuva išlieka pirmoje vietoje tarp Europos šalių pagal savižudybių skaičių. O 2023 m. duomenys rodo, kad, palyginti su 2022 m., savižudybių skaičius padidėjo. Ir tai po to, kai pastarąjį dešimtmetį savižudybių skaičius Lietuvoje nuolat mažėjo. Taip pat šis padidėjimas atrodo nesuprantamas vis veiklesnės savižudybių prevencijos sistemos fone. Tai rodo, kad reikia nuodugniau ištirti, ar kokie nors netinkamai įgyvendinti prevencijos sistemos elementai galėjo sukelti tokį priešingą poveikį. Kartu Lietuvos prevencijos sistemos analizė atskleidė, kad tarp prevencinių priemonių nėra dvasinių elementų. Anglų kalba atliktas užsienio mokslinių tyrimų ir užsienio patirties dvasingumo ir savižudybių prevencijos srityje analizė parodė, kad užsienyje dvasingumo elementas sveikatos priežiūros ir savižudybių prevencijos srityje naudojamas jau seniai. Taip pat moksliniai tyrimai patvirtina dvasingumo veiksmingumą ir svarbą šiose srityse. Užsienio patirties analizė leido suformuluoti keletą konkrečių dvasinės pagalbos priemonių, kurios galėtų tapti esamos Lietuvos valstybinės savižudybių prevencijos sistemos dalimi, ją praturtinti. Tam būtinas glaudus valstybės ir Katalikų Bažnyčios bendradarbiavimas. Nemažai dvasinės pagalbos priemonių savižudybių prevencijos srityje yra susijusios išimtinai su Katalikų Bažnyčios veikla Lietuvoje ir jų įgyvendinimas labiau priklauso nuo Katalikų vyskupų konferencijos aktyvumo. Šio magistro darbo atradimu galima laikyti krikščioniškai adaptuotus psichoterapijos modelius, kurie gali tapti tikintiesiems priimtina alternatyva Lietuvoje egzistuojančiai psichoterapijai. Kitas, drąsesnis šio darbo atradimas - savipagalbos grupės ir laikino apgyvendinimo vietos žmonėms, turintiems savižudiškų minčių, kurios veikia už valstybinės sveikatos apsaugos sistemos ribų ir nėra jai atskaitingos. Tokios grupės ir vietos gali būti alternatyva valstybinėms įstaigoms, o tai ypač aktualu žmonėms, kurie jau turi neigiamos patirties su specialistais arba bijo stigmatizacijos.

Šiuolaikiniame pasaulyje tampa įprasta gyventi sparčiu ritmu, žmonės susiduria su kasdieniais bei neeiliniais įvykiais ir išgyvenimais, tokiais kaip nepriteklius, ligos, karas, klimato kaita ir pan. Visa tai ir dar daugiau stipriai įtakoja ne tik žmogaus pasirinkimus, jo gyvenimo kokybę, laisvalaikį, fizinę gerovę, bet taip pat daro didelę įtaką ir emocinei sveikatai. Žmogaus emocinė gerovė yra be galo svarbus veiksnys siekiant aktyviai bei kokybiškai funkcionuoti šiandieniniame gyvenime. Džiugina tai, kad žmonės vis daugiau investuoja į savo emocinę sveikatą, rūpinasi ja bei reguliariai atlieka psicho higieną ar, esant poreikiui, nevengia kreiptis profesionalios specialistų pagalbos. Darbe pasirinkti bei aptarti du dvasinės bei psichologinės pagalbos teikimo metodai, tai dvasinis bei psichologinis konsultavimai. Mokslinės literatūros ir tyrimų apžvalga, analizė ir sintezė bei atliktas kokybinis tyrimas suteikė galimybę pristatyti, išanalizuoti, atskleisti ir išnagrinėti kas yra dvasinis ir psichologinis konsultavimas, kuo jie skiriasi ir ką turi bendro. Paaiškėjo, jog iki šiol Lietuvoje mažai kalbama apie dvasinio ir psichologinio konsultavimų skirtumus bei juos siejančius taškus, dvasinio konsultavimo sritis yra apskritai mažai plėtota bei tyrinėta mūsų šalyje, o žmogui renkantis pagalbos teikimo būdą – nėra iki galo aišku, kada ir kurį konsultavimo modelį rinktis yra pravarčiau. Visgi mokslinės literatūros analizė bei atliktas tyrimas patvirtina, kad tai du atskiri ir ganėtinai skirtingi konsultavimo procesai, turintys jiems būdingus bruožus, kurie ir leidžia atskirti šiuos pagalbos metodus. Darbe teoriniu bei praktiniu lygmeniu svarstoma, kuo skiriasi dvasinis konsultavimas nuo psichologinio konsultavimo, kuo jie yra panašus, kaip apibūdinamas vienas ar kitas konsultavimo procesas, kokiomis profesinėmis bei asmeninėmis savybėmis turi pasižymėti pagalbos teikėjas bei kas yra tikslinis pagalbos prašytojas. Atsižvelgiant į tai, kad randama mažai informacijos, susijusios su dvasinio konsultavimo procesu, dvasinio konsultavimo sampratos aktualizavimas bei abiejų pagalbos modelių palyginimas gali prisidėti prie trūkstamos informacijos papildymo. Pateikta dvasinio konsultavimo bei psichologinio konsultavimo modelių apžvalga kaip teorinis pagrindas gali būti naudinga dirbantiems psichologijos, dvasinio konsultavimo srityje ar kenčiantiems, kurie nėra iki galo apsisprendę kurią pagalbos rūšį pasirinkti. Mokslinės literatūros analizė patvirtina, kad psichologinio konsultavimo metu remiamasi moksliškai pagrįstais pagalbos teikimo metodais, tuo tarpu dvasiniame konsultavime didelis dėmesys skiriamas tikėjimo klausimui, o pagalba daugiau suprantama kaip kenčiančiojo palydėjimas, buvimas čia ir dabar jam sunkiu gyvenimo epizodu. Psichologinio konsultavimo metu daugiau akcentuojami bei sprendžiami kasdieniai sunkumai, dirbama su kliniškai sveika asmenybe, itin svarbus konsultanto ir kliento santykis, pasirinktas sunkumų įveikos būdas, tuo tarpu dvasinių konsultacijų metu gali būti liečiami egzistenciniai klausimai, tai gali būti vieta, kur siekiama padėti stiprinti ar atrasti ryšį su Dievu, o konsultanto vertybės bei pasirinkta darbo metodika atitikti pagalbos prašančiojo įsitikinimus ir poreikius. Tikėtina, kad platesnis informacijos skleidimas apie tai, kas yra ir kuo gali padėti dvasinis konsultantas, o kada visgi verčiau kreiptis psichologinės pagalbos, gali pasitarnauti siekiant žmonėms efektyviau spręsti savo emocinius išgyvenimus bei pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Susipažinus su šių konsultavimo metodų privalumais bei trūkumais, tikėtina, jog atsirastų didesnis suvokimas apie teikiamų paslaugų kokybę ir specifiką, specialistas galėtų lengviau atskirti savo tikslinį klientą, o klienas – pasirinkti tinkamą specialistą.

Demografiniai gyventojų amžiaus pokyčiai - vienas iš svarbiausių sveikatos politikos, gerontologų klausimų. Didėjant ilgaamžiškumui modernioje visuomenėje pagyvenusių žmonių dvasinė sveikata yra ne mažiau svarbi kaip ir kokybiška gydymo paslauga, tačiau dvasiniam asistavimui kaip pagalbos veiksniui pagyvenusių žmonių poreikiams atliepti Lietuvos socialinėse institucijose, pagalbos į namus sistemoje šiai dienai dar nepagrįstai skiriama per mažai dėmesio. Dvasinio asistavimo paslaugų tematika Lietuvos autorių iki šiol nėra plėtota. Darbe teoriniu lygmeniu svarstoma, kokios dvasinio asistavimo paslaugų formos prisidėtų prie pagyvenusių žmonių dvasinės sveikatos, savarankiškumo, socialinio ir fizinio aktyvumo palaikymo. Dvasinio asistavimo sampratos aktualizavimas gali prisidėti prie trūkstamos informacijos pildymo. Pateikta dvasinio asistavimo modelių apžvalga kaip teorinis pagrindas gali būti naudinga dirbantiems sielovados, gerontologinio socialinio darbo srityje. Mokslinės literatūros analizė patvirtina, kad dvasingumas, religingumas turi tiesioginę įtaką pagyvenusių žmonių sveikatai, todėl dvasinis asistavimas kaip pagalba pagyvenusiems žmonėms tenkinant biologinius, psichologinius ir socialinius poreikius yra svarbus veiksnys. Dvasinis asistavimas akcentuoja visuminį požiūrį į žmogų ir apima kompleksinę pagalbą ne tik pagyvenusiems žmonėms, bet ir jo artimiesiems, nes sėkmingas senėjimas galimas tik veikiant visą asmens poreikių kompleksą. Dvasinio asistavimo teorinių modelių pritaikymas padėtų vyresnio amžiaus žmonėms labiau integruotis į visuomenę, spręsti iškilusius sunkumus ir gerinti jų psichosocialinį funkcionavimą. Dvasinis asistavimas gali būti svarstomas ir kaip dvasinės slaugos principų mokymas, nukreiptas į institucinius socialines paslaugas teikiančius darbuotojus - socialinius darbuotojus, slaugytojus.

Dvasinis pasaulis yra nuo kūniško žmogaus neatsiejamas, o kad jis būtų visokeriopai užpildytas ir įgytų egzistencinę prasmę, jame turi būti grožio ir estetikos. grožis yra tai, kas mus supa ir sukelia reikšmingumo, bei estetinio subjektyvaus malonumo, pasitenkinimo jausmą. todėl neabejotina, kad sakralinė dailė ir jos išraiškos formos mūsų visuomenėje yra labai svarbūs dėl žmogaus estetinio ir meninio suvokimo, ir ypač dėl dvasinio augimo. darbe pristatomi 2021 m. kovo – balandžio mėnesiais atlikto kokybinio tyrimo apie dvasines patirtis Klaipėdos krašto dailininkams esant kūrybiniame procese bei jų siejimas su dailės terapija, rezultatai. tiriant paaiškėjo, dvasinės patirtys klaipėdos krašto dailininkų kūryboje, kurios liudija, apie dievo vedimą ir jo egzistavimą penkių autorių kūrybos procesuose bei jų gyvenimuose. taip pat tos patirtys atskleidžia, koks yra glaudus dailininkų ir dievo ryšys, koks stiprus yra tikėjimas ir kokią didelę reikšmę jų gyvenimuose turi religija ir pasišventimas kūrybai. neabejotina, kad menas priartina žmogų prie sakralinių vertybių ir dvasinio apsivalymo, nes dailė pati iš savęs yra dvasinė veikla.

Gyvenimo prasmės klausimas neaplenkia nė vieno žmogaus, tačiau atsakymas į jį (ir pasitenkinimas juo) kinta nuo asmens pasaulėžiūros. Tai, kas yra prasminga, atranda ir nusako žmogus, ir tik tol, kol jis būna (yra gyvas). Iš esmės žmogui niekaip negali būti prasmingi dalykai (veiksmai, darbai ir apskritai gyvenimas), kurie yra laikini, praeinantys. Neišvengiamai laike „įkalintas“ žmogus tegali sau nusistatyti ne prasmę (-es), bet racionalius tikslus. Išties prasmingi žmogui gali būti tik amžinai išliekantys dalykai, juo labiau ir jis pats tegali būti tikrai prasmingas, tik jei būtų amžinas. Tokia galimybė atsiveria Biblijos tekstuose, o juos priimančiam (kitaip – įtikinčiam) šie (su)formuoja „tikros“ prasmės perspektyvą ir jausmą; tokiu būdu (iš esmės – apreiškimu) atsiverianti gyvenimo prasmė kaip alternatyva yra atvira kiekvienam bet kokios tautybės, religijos ir socialinio sluoksnio žmogui. Įžvelgtosios prasmės atvirumas yra sąlygojamas gebėjimo ir noro atsiverti, mąstyti, suvokti ir palyginti jos siūlomą / teikiamą „buvimo būdą“ su jau turimu, praktikuojamu. Darbe išryškinama ir apibrėžiama, kokius žmogaus gyvenimo prasmės kontūrus galima įžvelgti trijose pagrindinėse Vakarų civilizacijos pasaulėžiūrų paradigmose – ateistinėje / agnostinėje, teistinėje (senovinėje ir šiuolaikinėje) ir krikščioniškojoje, išryškinami esminiai šių kontūrų skirtumai ir atskleidžiama jų įtaka žmogaus dvasinei gerovei krikščioniškajame kontekste. Agnostinėje pasaulėžiūroje iš esmės linkstama pripažinti, jog nėra jokios visa apimančios žmogaus gyvenimo prasmės, todėl belieka tenkintis laikinoje žmogaus būtyje įžvelgiamais racionaliais tikslais, o vyraujančia nuotaika čia tegali būti pesimizmas. Teistinė mintis, tarsi nujausdama galimos didingesnės žmogiškosios prasmės buvimą, deda pastangas, kad savotiškai ,,įamžintų“ racionalius tikslus. Tokiu būdu juos ,,įprasmindama“ sukuria pagrindą iracionaliam optimizmui ir tariamam laimingumui. Krikščioniškosios paradigmos išskirtinis bruožas yra amžinybės fenomeno įėmimas, atveriantis amžinos žmogaus būties viltį, kuri tampa šaltiniu tiek visa apimančios žmogaus gyvenimo prasmės, tiek iš jos kylančio laimės / laimingumo jausmo šaltiniu.

Jūrininkai vis dar dažnai „nematomi“ visuomenei. Ilgi išsiskyrimai ir sunkūs išgyvenimai jūroje žaloja jūrininkus ir morališkai, ir fiziškai. Tam, kad jūrininkas būtų morališkai pasiruošęs užkariauti vandenynus neužtenka vien materialinės gerovės, labai svarbu ir dvasiškai stabili siela. Jūrininkams padedantys sielovadininkai veikia kaip gyvybiškai svarbus „tiltas“ tarp jūros ir sausumos. Tačiau jūrininkų sielovada Lietuvoje, ypač dėl mažo jūrininkų skaičiaus, dar vis mažai aktuali ir bažnyčiai, ir eiliniam pasauliečiui, o jūrininkų problemos yra nepastebimos ir nesprendžiamos. Darbe pristatomi 2022–2023 metais atlikto kokybinio tyrimo rezultatai apie jūrininkų sielovados realijas ir perspektyvas kapitonų požiūriu. Tiriant paaiškėjo, kad sielovadą kapitonai sieja su dvasine jūrininko savijauta, santykio su Dievu puoselėjimu, taip pat su morališkai vertybiniu elgesiu, tradicijų puoselėjimu ir buvimu atsakingam prieš save ir kitus. Iš susitikimų su dvasiniais jūrų misionieriais kapitonai įžvelgia gaunantys praktinę pagalbą, taip pat dvasinę bei emocinę paramą. O negauna naudos tuomet, kai nėra suinteresuoti su jais šnekėtis, ir to kontakto patys ir neieško. Paaiškėjo, kad kapitonams sielovada reikalinga dėl galimybės gauti dvasinę, emocinę, taip pat ir praktinio pobūdžio paramą. Tyrimas parodė, kad kapitonai, siekdami įveikti sunkumus jūroje, pirmiausia yra linkę bėgti nuo sunkumų vartodami alkoholį ir tokiu būdu laikinai užsimiršdami. Adaptyvūs, susiję su dvasios stiprinimu, sunkumų jūroje įveikos būdai – pasitikėjimas Dievu, taip pat malda, vadovavimasis dešimčia Dievo įsakymų, tokie religiniai ritualai kaip žegnojimasis, kapitonų vidinė stiprybė ir optimizmas, išankstinis profesinis-psichologinis pasiruošimas, rėmimasis teigiamu kitų žmonių pavyzdžiu ir patirtimi, žinojimas, kad sveiki ir laimingi namuose likę artimieji, atsakomybės jausmas prieš šeimą ir save, palaikanti įgula, globalus požiūris sprendžiant problemas, galimybė užklupus sunkumams pasikalbėti su kolegomis. Kapitonų nuomone, ateityje jūrininkams reikės sielovados, nes visuomet bus reikalingas palaikymas ir dvasinis stiprinimas, padedantis išgyventi vienatvę jūroje. O sielovados nereikia tiek dabartiniu laikotarpiu, tiek ateityje tiems kapitonams, kuriems būdinga ateistinė (materialistinė) pasaulėžiūra, ir iš to kyla neigiamas požiūris į bet kokias religijos ir (ar) dvasingumo apraiškas.

Krikščionys dvasinio augimo kelyje kenčia nuo emocinių problemų, kurias sukelia klaidingi tikėjimo įsitikinimai. Jie kyla iš klaidingų tikėjimo, Šv. Rašto, Bažnyčios mokymo interpretacijų, iškreipia krikščionišką mokymą apie tikinčiojo elgesį ir emocinį dvasinio augimo procesą ir atitraukia nuo tikrų Biblijos, Bažnyčios mokymo, Tradicijos siūlomų resursų dvasiniam gyvenimui atnaujinti. Darbo objektas: dvasinio augimo stereotipai. Darbo tikslas: krikščioniškųjų tikėjimo šaltinių ir principų pagalba atskleisti pagrindinius dvasinio augimo stereotipus, jų įtaką krikščioniškajam dvasiniam augimui. Darbo uždaviniai: 1. Pristatyti autentiško krikščioniško mokymo principus dvasinio augimo požiūriu remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, Šv. Raštu ir Tradicija. 2. Išanalizuoti pagrindinius dvasinio augimo stereotipus autentiškų krikščioniškųjų principų kontekste. 3. Atskleisti dvasinio augimo stereotipų pasekmes, įtakojančias asmens dvasinį augimą. 4. Empiriškai ištirti dvasinio augimo stereotipų įtaką dvasiniam žmogaus augimui. Siekiant atskleisti dvasinio augimo stereotipų įtaką dvasiniam augimui atliktas kokybinis tyrimas. Giluminio pusiau struktūruoto interviu metu apklausti 6 aktyvūs Kretingos parapijos nariai. Duomenų analizė atskleidė, kad didžiausia žala dvasiniam augimui kyla dėl klaidingų interpretacijų, nesugebėjimo integruoti krikščioniškus principus į tikėjimo ir asmeninį gyvenimą, kuomet nukenčia santykiai, bendravimas, asmuo išsiderina emociškai, kelia perdėtus reikalavimus sau, iškreiptai suvokia savivertę, bėga nuo tikrovės. Tai iš dalies patvirtino hipotezę, kad dvasinio augimo stereotipai trukdo žmogaus dvasiniam augimui. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad krikščioniško dvasinio augimo principai per holistinį požiūrį į žmogaus augimą išlaiko pusiausvyrą ir padeda išvengti kraštutinumų, kurie neretai atneša skausmingas emocines pasekmes. Tyrimas atskleidė, kad tikinčiuosius nuo neigiamos įtakos gelbsti artimi, neformalūs ir nuolatiniai santykiai mažose tikėjimo bendruomenėse bei grupelėse. Moksline prasme darbas reikšmingas teoriniu ir praktiniu atžvilgiu kaip lyginamoji analizė toliau tyrinėjant dvasinio augimo stereotipus ir jų žalą dvasiniame augime.

Pasaulyje per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko daugiau santuokos instituto pokyčių, nei per pastarąjį tūkstantmetį. Bendrosios ir kontinentinės teisės šalyse santuoka ir šeima ilgai buvo tapačios sąvokos. Pilnavertę šeimą galėjo sukurti tik heteroseksuali sutuoktinių pora ir jos vaikai. Visuomenė neigiamai vertino ikisantuokinę kohabitaciją, vedybų atidėliojimą, tos pačios lyties porų santykius, tačiau XX a. viduryje ėmė ryškėti tendencingi santuokos sampratos pokyčiai, jos svarbos mažėjimas. Trečiame nepriklausomybės dešimtmetyje, mūsų visuomenė modernėjant Lietuvoje įsigali, o Vakarų pasaulyje jau tapo norma, kad santuoka yra tik vienas iš kelių alternatyvių būdų užmegzti artimus šeiminius santykius. Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas kalba apie krikščionišką šeimą ir Santuokos Sakramento gaivinamą bei puoselėjamą santuokinę meilę. Šiame modernios tikrovės kontekste labai svarbi tampa Krikščioniškoji dvasinė pagalba sutuoktiniams ir šeimoms bei Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, orientuotas į katalikų sužadėtinių, besirengiančių tuoktis Bažnyčioje, santuokos ir šeimos vertybių, atitinkančią Katalikų Bažnyčios mokymą, ugdymą ir išsaugojimą. Magistro baigiamajame darbe teoriniu aspektu analizuojami santuokai kylantys iššūkiai ir krikščioniškos pagalbos kryptys bei pristatomas empirinis kokybinis dvasinės pagalbos šeimoms poreikio ir poveikio tyrimas. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad daugelis respondentų jaučia krikščioniškos dvasinės pagalbos poreikį sutuoktiniams, iš kurios tikisi pasisemti žinių, suteikti ir gauti palaikymo, pasidalinti problemomis, išgirsti kitų žmonių liudijimus. Tyrimas atskleidė, kad sužadėtinių rengimo Santuokos sakramentui kursų programos Lietuvoje yra aktualios, pasižyminčios teigiama kokybės dinamika. Dalyvavimas sutuoktinių palydėjimo programose tiriamiesiems suteikė reikšmingos patirties, įgalinančios pozityvius pokyčius porų santykiuose: išmokė konstruktyviai vesti dialogą, padėkoti ir atsiprašyti, padėjo pamatyti save iš šono, atnešė į jų šeimas ramybę ir džiaugsmą, padėjo atsinaujinti dvasiai, atgaivino jausmus, padėjo asmenybės ugdymui. Sutuoktinių palydėjimo programose respondentai pageidautų platesnės informacijos/reklamos sklaidos, profesionalių ir kompetentingų specialistų, glaudesnio bendravimo ir dalijimosi patirtimi tarp pačių savanorių ir kursų vedėjų, šeimų, porų aktyvumo, platesnio vaizdinių priemonių krikščioniška tematika naudojimo, bendravimo mažose grupėse. Apibendrinti teorinio bei empirinio tyrimo rezultatai rodo, jog krikščioniškoji dvasinė pagalba sutuoktiniams ir šeimoms gali būti traktuojama kaip svarbus šeimos tvarumo puoselėjimo veiksnys, pasitarnaujantis krizių prevencijai ir įveikai.

Šiandieninis istorinis, geopolitinis, visuomeninis, socioekonominis, psichologinis žmogaus gyvenimo kontekstas bei neretai iškylantys kritinių situacijų išgyvenimo iššūkiai provokuoja šių laikų žmogui įtampą, nesaugumą, baimę. Įvairiose religijose žmogus siekia išgyventi vienybę su Tuo, Ką jis tiki esant aukščiau jo, kas jam teikia tikrumą, ramybės ir saugumo jausmą. Meditacija visose religijose yra praktinis metodas, kurio pagalba žmogus, trokštantis ir siekiantis santykio su Dievu patirties (krikščionybėje), ar susiliejimo su visata (budizme) arba su dievybe (hinduizme) patirties artėja link jos (krikščionybėje) ar mėgina (budizme, hinduizme) ją išgyventi. Vienybės santykis su Dievu yra raktas šiandienos krikščioniui, kaip deramai būti mėginančiame bauginti informacinio karo lauke. Meditacijos fenomenas yra žmogaus veiklos, jo kūrimo apraiška ir dėl to kaip tyrimo objektas jis priklauso žmogui, todėl šį fenomeną galima moksliškai tyrinėti. Šiuo darbu yra pažvelgiama giliau į krikščioniškosios meditacijos fenomeną bei jis atskleidžiamas santykio su Dievu patyrimo aspektu. Darbe teoriniu lygmeniu atskleista, kad krikščioniškos meditacijos - kristocentrinio apmąstymo maldoje - ir ištakos, ir turinys, ir tikslas turi du būtinus dėmenis: santykio su asmeniniu Dievu, su Tėvu siekimą ir sutelktumą į Jėzų Kristų. Ši meditacija yra Dievo Žodžio ir žmogaus širdies susitikimas: kai žmogus medituojamą Žodį padaro ‚savu‘. Atskleistos santykio su Dievu patyrimui krikščioniškoje meditacijoje prielaidos. Bibliniu požiūriu prielaidos: žmogaus sukurtumas pagal Dievo paveikslą bei krikščionys kaip absoliučiai ,naujas kūrinys‘ Kristuje, ir dėl to Kristus yra neatsiejama kiekvieno tikinčio vidinė jėga. Empirinės prielaidos santykio su Dievu patyrimui krikščioniškoje meditacijoje: dvasiniai pojūčiai nusakomi pasitelkiant fizinių pojūčių sąvokas; dvasinės patirtys susijusios su neuroninių ryšių pokyčiais žmogus galvos smegenyse. Atskleistos gairės žmogaus vienybės su Jėzumi Kristumi patyrimui Katalikų Bažnyčios karmelitiškoje, ir Evangelinių Bažnyčių meditacijose: vyksmo erdvė – žmogaus vidus, jo siela, pamatinis patyrimas – Jėzus Kristus mūsų viduje; vidinė malda – pokalbis su Juo. Karmelitiškoje meditacijoje raktiniai žodžiai: klausytis ir mylėti. Evangelinių Bažnyčių meditacijoje raktiniai aspektai: proto atnaujinimas Dievo Žodžiu, tokiu būdu atsiveriant Šv. Dvasios veikimui, ir gyvenimas Dievo Žodžio Tikrove.

Darbo tyrimo objektas: krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių suvokimas dvasingumo ugdymo kontekste. Darbe siekiama atskleisti krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių suvokimą dvasinio ugdymo kontekste. Tai padaroma per išsikeltus uždavinius: 1) aptarti krikščioniškuosius dieviškuosius simbolius. 2) išanalizuoti žmogaus poreikį dvasiniam ugdymui ir augimui. 3) išsiaiškinti krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių suvokimą šiuolaikinio žmogaus perspektyvoje. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir šaltinių analizė bei sintezė, kokybinio tyrimas ir jo analizė. Žmogus ir simbolis visais amžiais buvo greta. Simbolio prigimtis ir jo vaizdas atspindi, parodo daug daugiau nei jis pats yra. Krikščioniškieji dieviškieji simboliai (trikampis, akis trikampyje, avinėlis, balandis, pelikanas, žuvis, alfa ir omega, kryžius) gali padėti žmogui ugdyti(- is) dvasingumą, kuris jį priartintų prie transcendentinio Absoliuto. Postmoderniam žmogui krikščioniškieji dieviškieji simboliai vis sunkiau suvokiami, jie praranda savo prasmę ir tampa ženklu, nurodančiu ženklinamąjį objektą, kuris nieko bendro neturi su Dievo pažinimu. Nepažįstant krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių, nežinant jų kilmės, sunku interpretuoti regimą simbolišką vaizdą. Tyrimo teorinėje dalyje aptariami aštuoni krikščioniškieji dieviškieji simboliai, jų reikšmė žmogaus dvasiniam ugdymui, taip pat prigimtinis žmogaus troškimas pažinti Dievą ir augti dvasiškai įgylinant save per ontologinę krikščioniškojo dieviškojo simbolio reikšmę. Empirinio tyrimo metu nustatyta, kad į transcendentinę pusę žmogus dažniausiai atsigręžia po sunkių traumų, išgyvenimų. Dvasingumo augimą sieja su tam tikros literatūros skaitymu ir žmonių tarpusavio bendravimu, krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių ontologinės pusės nežino, jų įtakos žmogaus dvasiniam augimui taip pat neįžvelgia. Galutinė darbo išvada: žinių trūkumas apie krikščioniškuosius dieviškuosius simbolius daro įtaką žmogaus suvokimui, kad simboliai savo transcendentine anapusybe padeda dvasiniam žmogaus ugdymui.

Moteriškosios tapatybės krizė yra akivaizdi nūdienos vis labiau sekuliarėjančioje visuomenėje. Pagalbos moterims gausioje pasiūloje išskirtinę vietą užima krikščioniškąja pasaulėžiūra besiremiantys modeliai, pirmiausiai žvilgsnį kreipiantys į dvasines problemų sprendimo priežastis. Šiame darbe pristatomas pagalbos modelis moterims, kuriuo siekiama atkurti moteriškąjį tapatumą sekant Dievo Motina Marija, Jos moteriškumu ir gyvenimu. Sekant nuoseklia pagalbos modelio eiga, buvo pristatytos moteriškosios tapatybės atkūrimo prielaidos. Pirmiausiai detalizuoti dvasiniai - psichologiniai moters sužeidimai skirtingais amžiaus tarpsniais, nuo pat gimimo iki gilios senatvės ir apžvelgta jų įtaka moters vystymosi raidai ir visam gyvenimui. Moteriškosios tapatybės apraiškos Šventame Rašte buvo išanalizuotos dviem kryptimis - moters ir Marijos. Išryškinti šie teologiniai moteriškumo aspektai – biblinė moteriškumo genezė, pirmapradės nuodėmės reikšmė moteriškumo raidai; sutuoktinės paveikslas; moters, kaip Dievo mylimosios paieškos ir biblinių moterų archetipai. Susipažinus su Marijos kaip Dievo Motinos tapatumo geneze, Biblijoje užrašyti Marijos žodžiai buvo išanalizuoti dvasinės pagalbos požiūriu. Remiantis šiuo pagrindu sukurta ir pagrįsta taikomojo pobūdžio metodologinė programa. Metodinė programa remiasi šventame Rašte užrašytais septyniais Mergelės Marijos žodžiais, kuriuos analizuojant ir į kuriuos gilinantis, išryškėja pagrindinės gairės bei kryptys, reikalingos pažvelgti į savo gyvenimą tikroje šviesoje - Dievo žvilgsniu. Viena iš sudedamųjų programos dalių yra sakralinis šokis kaip terapinė priemonė kuriant naują santykį su Dievu kūno pagalba.

Šiuolaikinėje visuomenėje tam tikrą žmonių dalį sudaro našliai. Našlystė yra sudėtingas, jautrus, vienas iš labiausiai paveikiančių gyvenimą reiškinys, paliečiantis nemažą grupę žmonių, kurie turi ją išgyventi iš naujo prisitaikant prie pasikeitusios gyvenimo tikrovės. Našlystės fenomenas reikalauja išsamios analizės, kuri leistų šį reiškinį labiau suprasti ir rasti pagalbos būdus šioje padėtyje atsidūrusiems ir pagalbą teikiantiems asmenims. Magistro baigiamajame darbe našlystės fenomenas atskleidžiamas per teologinius ir psichologinius su našlyste susijusius aspektus bei pateikiamas našlių požiūris į juos. Teorinėje teologinės našlystės fenomeno analizės dalyje atskleista jo samprata Šventajame Rašte, kuriame daugelyje vietų pats Dievas įspėja, įpareigoja neskriausti, sąžiningai elgtis su našlėmis, o ir pačios našlės per maldą, nuolankumą, pasišventimą yra saugomos, užjaučiamos ir vedamos Dievo tolimesniu gyvenimo keliu. Nagrinėjant oficialus Bažnyčios dokumentus apie našlystės formas išaiškėjo, kad našlės yra laisvos pagal savo valią, gyvenimo aplinkybes pasirinkti tolimesnę gyvenimo formą – bažnytinę santuoką, pašvęstąją našlystę ar likti pasaulietiškos našlystės statuse. Našlystės gyvenimo tarpsnis yra skausmingas bei netekties sielvartas yra pagrįstas, tačiau sutuoktinio netektį patyrusieji yra guodžiami tikėjimu, prisikėlusio Jėzaus žinia, Dievo meile, pagalba, eucharistine bendryste, malda, šventųjų gyvenimo pavyzdžiais. Psichologinės literatūros analizė patvirtina, jog našliams tenka įveikti daug naujų užduočių, iššūkių: pirmiausia išgyventi gedėjimo procesą, susijusį su netektimi, prisitaikyti prie iš esmės pakitusio socialinio vaidmens statuso bei toliau tęsti ir iš dalies naujai susikurti savo gyvenimą. Našlių požiūrio tyrimas į našlystės fenomeno teologinius ir psichologinius aspektus nustatė, kad apklaustųjų respondentų požiūriu gyvenimas nesibaigia mirtimi, ryšys su sutuoktiniu palaikomas malda, jog našlystės dvasingumo ir šventumo pagrindas yra Kristus. Didžioji dauguma našlių išgyveno netektį kaip nepakeičiamą faktą, sugebėjo prisitaikyti prie pakitusios tikrovės ir naujai susikurti gyvenimą.

Šiame darbe analizuojama nuolankumo fenomenas ir jo vaidmuo nevilties įveikai. Nevilties samprata nagrinėjama psichologinės krizės kontekste, psichologiniu ir teologiniu požiūriais. Nuolankumo samprata nagrinėjama psichologiniu ir teologiniu aspektais, analizuojamos nuolankumo ir nevilties sąsajos. Nustatyta, kad nuolankumas yra nevilties įveikos veiksnys, pasireiškiantis tiek teigiama įtaka, tiek neigiama, priklausomai nuo nuolankumo sampratos. Nuolankumo samprata psichologiniu požiūriu vertinama prieštaringai ir susijusi su asmens savigarba. Savigarbos samprata psichologijoje apibūdinama vienpusiškai, akcentuojant teigiamą savęs vertinimą. Siekiant padidinti savigarbą ir mažinti neigiamą savęs suvokimą, atsiranda aukštos savigarbos pavojus - savęs išaukštinimas, kuris veda į puikybę. Teologiniu požiūriu nuolankumas vertinamas kaip dorybė, paklusimas dieviškajam autoritetui ir yra puikybės priešingybė. Nuolankumas yra dvasinė stiprybė, aktyvus veiksmas, sąmoningas pasirinkimas krizės metu pripažinti žmogiškąjį ribotumą ir būtinybę ieškoti naujų adaptacijos būdų. Darbe aprašomas nuolankumo sampratos ir jo įtakos nevilties įveikai tyrimas, kurio rezultatai patvirtina nuolankumo vaidmenį nevilties įveikai. Kadangi nevilties įveikai būtina pasaulėžiūros transformacija, ji gali būti skatinama nuolankumo. Žmogaus priešinimasis pasaulėžiūros pokyčiams ir nuolankumo vengimas sietinas su savigarbos ir savojo identiteto saugojimu. Puikybė, kylanti iš baimės prarasti orumą ir savigarbą, trukdo nevilties įveikai, nes užkerta kelią asmenybės pokyčiams. Nuolankumas gali vaidinti esminį vaidmenį išsilaisvinant iš egocentriškumo ir atsiveriant didesnei būties tvarkai bei dieviškajam autoritetui. Esminis nevilties įveikos kriterijus yra santykis tarp nuolankumo ir savigarbos. Nuolankumas padeda subalansuoti savigarbą, nukreipdamas ją nuo perdėto egoizmo link sveiko savęs vertinimo. Tokiu būdu atsiranda stiprus vidinis stabilumas, padedantis įveikti neviltį.