Siekiant sukurti darnią, pilietišką visuomenę labai svarbu, kad kiekvienas jos narys gerbtų įstatymą, kitų žmonių teises ir laisves ir nebūtų abejingas daromiems teisės pažeidimams. To pasiekti galima pradedant visuomenės narius pagarbos įstatymui ugdyti dar mokykloje, kai formuojasi visos pagrindinės žmogaus vertybinės nuostatos ir pasaulėžiūra. Teisinis švietimas suteikia teisinių žinių, ugdo vertybines nuostatas, būdingas teisėto elgesio formavimuisi. Darbo tikslas: analizuoti teisinio švietimo mokykloje galimybes, nustatant ir pagrindžiant teisinį švietimą mokykloje kaip nusikalstamumo prevencijos priemonę 1-4 gimnazijos klasių mokinių požiūriu. Darbo uždaviniai: 1) apibūdinti teisinio švietimo mokykloje sampratą; 2) pagrįsti teisinio švietimo mokykloje kaip nusikalstamumo prevencijos priemonės galimybę; 3) atskleisti ir apibūdinti 1-4 gimnazijos klasių mokinių požiūrį į teisinį švietimą mokykloje kaip nusikalstamumo prevencijos priemonę. Darbo metodika: atliktas kiekybinis tyrimas, naudojant apklausos internetu metodą. Apklausoje dalyvavo 337 Marijampolės miesto gimnazijų 1-4 klasių mokiniai. Analizės metu taikyti aprašomosios ir lyginamosios statistikos metodai, taip pat taikyti kokybinės analizės metodai analizuojant atsakymus į atvirus klausimus. Atliekant tyrimą laikomasi etikos principų. Tyrimo rezultatai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė atskleidė, kad teisinis švietimas, būdamas sudedamąja švietimo mokykloje dalimi, gali būti apibrėžiamas kaip sistemingas ir teigiamas poveikis teisinės sąmonės pradiniam teisinės kultūros elementui, kurio tikslas ugdyti mokinių valią, pasiryžimą elgtis teisėtai bei žadinti teisėtam elgesiui palankią jų motyvaciją, suteikiant mokiniams visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padedant jiems nuolat tobulinti savo gebėjimus. Teisinio švietimo, vykdomo mokykloje, metu mokiniai supažindinami su teisine informacija ir jos praktiniu taikymu. Teisinis švietimas laikomas pagrindine priemone ugdant teisiškai išprususius ir dorus piliečius, gebančius atpažinti teisėtą ir nusikalstamą elgesį. Teisinio švietimo poveikio efektyvumas grindžiamas žmogaus teisių žinojimu ir suvokimu. Šie aspektai atskleidžia teisinio švietimo prevencines galimybes mažinant nepilnamečių nusikalstamumą. Mokinių požiūrio į mokykloje vykdomą teisinį švietimą kaip nepilnamečių nusikalstamumo priemonę tyrimas atskleidė, kad: 1-4 klasių mokiniai savo teisines žinias mokiniai vertina vidutiniškai, ypač pasigenda informacijos apie baudžiamąją teisę, įstatymus ir jų taikymą bei darbo teisę. Gimnazijose teisinis mokinių švietimas vykdomas taikant įvairias ugdymo formas, tačiau pasigendama praktinių pavyzdžių, gyvų susitikimų, Gimnazistų nuomone, teisinis švietimas gerina teisines žinias, didina pareigos ir atsakomybės už savo veiksmus jausmą, skatina savarankišką mąstymą, formuoja teigiamas vertybines nuostatas atsakingumo ir doro, teisėto elgesio atžvilgiu. Tyrimo dalyvių nuomone, nepilnamečių nusikalstamumo mažinimui ypač aktuali informacija apie baudžiamąją teisę, įvairius įstatymus ir jų paskirtį bei žmogaus teises ir laisves. Teisinis švietimas, jų nuomone, labiausiai paskatintų nepilnamečių įvykdomų plėšimų, išžaginimų bei pasikėsinimų ir vagysčių skaičiaus sumažėjimą. Jaunesnio amžiaus mokiniai dažniau pritarė, kad teisinis švietimas skatina pilietinį aktyvumą, didina pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis, mažina patyčias ir skatina tolerancijos ugdymą bei turi įtakos automobilių vagysčių, nusikaltimų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, kelių eismo taisyklių pažeidimų bei sukčiavimo atvejų mažinimui. Vyresni (17 m.) gimnazistai dažniau pabrėžė įvairių sričių teisinių žinių trūkumą. Merginos palankiau vertino teisinio švietimo poveikį nusikalstamumo mažinimui nei vaikinai. Tyrimo dalyviai nurodė, kad paskaitos, žaidimai ir viktorinos nėra pakankamai efektyvios teisinio švietimo formos. Gimnazistams priimtinesnis yra praktinių pavyzdžių pateikimas bei aptarimas, praktinė pažintis su teisėsaugos institucijomis ir jų veikla.

Vaikai, turintys ADHD požymius, yra labai judrūs, nenustygstantys vietoje, norintys iš karto ir viską žinoti bei pažinti. Siekiant mažinti vaikų hyperaktyvumą, ieškoma įvairių sprendimų ir išeičių. Šiame kontekste aktualiais tampa šie probleminiai klausimai: kokius fizinio ugdymo metodus parinkti 1-4 klasių mokinių hiperaktyvumui mažinti? Kokios fizinio ugdymo veiklos ir priemonės yra tinkamiausios 1-4 klasių mokinių hiperaktyvumui mažinti? Kokia ugdymo(si) aplinka yra tinkamiausia hiperaktyviems vaikams? Tyrimo objektas – 1-4 klasių mokinių turinčių dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromą (ADHD) hiperaktyvumo raiškos mažinimas taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas. Tyrimo tikslas – ištirti 1-4 klasių mokinių turinčių dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromą (ADHD) hiperaktyvumo mažinimo galimybes taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas. Tyrimo uždaviniai: išanalizuoti ADHD sampratą ir jo požymius; aptarti 1-4 klasių mokinių, turinčių ADHD, sunkumus mokymosi proceso metu; nustatyti pedagogų ir tėvų nuomonę apie 1-4 klasių mokinių, turinčių ADHD, hiperaktyvumo mažinimą taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas; ištirti 1-4 klasių mokinių, turinčių ADHD, hiperaktyvumo mažinimo, taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas, galimybes. Naudoti tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė; dokumentų analizė; pusiau struktūruotas interviu; kokybinė turinio analizė. Tyrimas vyko nuo 2024 m. sausio 13 d. iki kovo 30 d. šešiose skirtingose ugdymo įstaigose. Interviu dalyvavo 30 informantų, iš kurių: 24 pradinių klasių pedagogai ir 6 tėvai, auginantys vaikus, turinčius ADHD. Rezultatai. Tyrime dalyvavusių pedagogų nuomone, hiperaktyvumas yra sutrikimas, kuriam būdingas didelis vaikų aktyvumas, impulsyvus elgesys ir sutrikęs dėmesys. Tuo tarpu tėvai kalbėdami apie ADHD turinčius vaikus pabrėžia jų išskirtinį dėmesio poreikį ir neatsargumą. Pedagogai nurodo, kad ugdymo proceso metu patiria sunkumų dėl tokių vaikų netinkamo elgesio, bendravimo, dėmesingumo ir susikaupimo problemų, kurias spręsdami naudoja įvairius ugdymo metodus (individualų darbą, darbą grupėse, susitarimus, žaidimus, aktyvias pertraukas ir fizinę veiklą), bendradarbiauja su tėvais, konsultuojasi su pagalbą teikiančiais specialistais ir keičiasi svarbia informacija. ADHD turintiems vaikams sudaromos sąlygos sportuoti mokyklos sporto salėje ir jos kieme (stadione), žaisti judriuosius žaidimus, šokti ir kt. Tėvai ADHD turintiems vaikams sudaro sąlygas būti fiziškai aktyviems (važinėti dviračiu, riedučiais, naudotis lauko treniruokliais ir kt.), lankyti įvairius sporto būrelius (futbolo, plaukimo, bokso). Tyrimo metu buvo tirtos 1-4 klasių mokinių, turinčių ADHD, hiperaktyvumo mažinimo, taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas, galimybės. Interviu su pedagogais metu paaiškėjo, kad ADHD turinčius vaikus labiausiai domina aktyvi ir nemonotoniška veikla, komandiniai žaidimai ir šokiai. Tačiau tėvai, skirtingai nei pedagogai nurodo, kad šokiai yra viena iš labiausiai nepageidaujamų fizinių veiklų jų vaikams, kadangi ugdymo procese tikslinga nuolat kaitalioti fizinio ugdymo veiklas, kuriose vaikai gali varžytis tarpusavyje ir patirti laimėjimo džiaugsmą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad tiek pedagogai, tiek ir tėvai kaip efektyviausias fizinio ugdymo veiklas išskyrė judriuosius žaidimus ir jiems organizuoti naudojamą sporto inventorių (kamuoliai, lankai, šokdynės, lazdos, kubai, pasipriešinimo gumos ir kt.). Pedagogų nuomone, mažinant vaikų hiperaktyvumą efektyvios priemonės yra: individualios veiklos (kai atliekami konkrečiam vaikui pritaikyti fiziniai pratimai, sportuojama po vieną), muzikos įtraukimas (kai sportuojama ir žaidžiama su muzika). Tuo tarpu tėvai nurodo, kad fizinio ugdymo veiklos, skirtos vaikų hiperaktyvumui mažinti, neturėtų būti labai sudėtingos ir reikalauti didelio susikaupimo ar dėmesingumo. Atlikus 1-4 klasių mokinių, turinčių dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromą (ADHD), hiperaktyvumo mažinimo taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas galimybių tyrimą paaiškėjo, kad taikant aktyvias ir nemonotoniškas fizinio ugdymo veiklas, komandinius žaidimus ir šokius bei dėl vaikų turinčių hiperaktyvumo sindromą (ADHD) ugdymo ribotumų, nors ir ne ženkliai, bet galima sumažinti 1-4 klasių mokinių turinčių ADHD hiperaktyvumo raišką.

Šiame darbe analizuojama, kaip tarpasmeniniai santykiai suprantami ir vertinami tinklinio sporto šakoje trenerių-sportininkų-tėvų požiūriu. Tyrimo tikslas - atskleisti tarpasmeninių santykių sąveiką tarp tinklinio trenerių, jų ugdomų 13-15 metų auklėtinių ir tėvų. Tyrimas buvo vykdomas 2023 m. sausio – vasario mėnesiais, naudojant anketinės apklausos metodą. Tarpasmeniniai santykiai buvo vertinami pagal Lisinskienės, Lochbaum, May ir Huml (2019) sudarytą T-S-T santykių skalę PNPCAP (angl. Positive and Negative Processes in Coach-Athlete-Parent interpersonal relationships). Anketą sudarė 19 klausimų. Anketinė apklausa atlikta mišriu būtu, užpildant anketą internetu per apklausa.lt., taip pat popierinės anketos pildytos Lietuvos tinklinio U16 ir U15 čempionatų metu. Tyrimas atliktas laikantis etikos principų. Viso tyrime dalyvavo 636 respondentai, iš kurių daugiausia apklaustųjų buvo tinklinį sportuojantys vaikai – 53,5 proc. (n=340). 250 respondentų buvo tėvai (39,3 proc.) ir 46 apklausti - treneriai (7,2 proc.). Daugiausia tiriamųjų buvo moterys (81,8 proc.). Trenerių tarpe daugiausia buvo turinčių bakalauro laipsnį (47,8 proc.), dirbančių daugiau nei 11 metų (41,3 proc.), dirbančių tik treneriais (58,7 proc.) ir treniruojančių tik mergaites (47,8 proc.). Didžioji dalis sportininkų buvo 15 metų (52,1 proc.), gyvenantys su abiem tėvais (77,6 proc.), daugiausia sportuojančių tik vienerius metus (27,9 proc.), iki šiol dirbę tik su vienu treneriu (57,9 proc.), lankantys sporto mokyklą (86,2 proc.) ir sportuojantys keturis ir daugiau kartų per savaitę (48,5 proc.). Daugiausia tėvų augina 13 metų (41,6 proc.) paauglius, kurie sportuoja tris metus (22,4 proc.), treniruotes lanko 3-4 kartus per savaitę (57,2 proc.) ir iki šiol yra turėję vieną trenerį (70 proc.). Didžioji dalis tėvų patys anksčiau yra sportavę (62,8 proc.). Tyrime buvo naudoti literatūros šaltinių analizės, aprašomosios statistikos (imčių vidurkiai, standartiniai nuokrypiai, procentinės reikšmės) metodai, skirtumams tarp keleto nepriklausomų imčių palyginti buvo naudojama vieno faktoriaus dispersinė analizė (one-way ANOVA). Statistiniam reikšmingumui įvertinti pasirinkta reikšmingumo lygmuo p<0,05, statistinis reikšmingumas vertintas pagal Stjudento t kriterijų. Sąsajoms nustatyti naudotas Spearman koreliacijos koeficientas. Tyrimo duomenys apdoroti Microsoft Word ir SPSS 21 kompiuterinių programų paketais. Analizuojant bendravimą tarpasmeninių santykių kontekste nustatyta, kad daugiausia tinklinio trenerių su vaikais ir jų tėvais minimaliai palaiko santykius, perduoda tik svarbiausią informaciją, tačiau reikšmingai daugiau mamų (p<0,05) teigė, jog stengiasi bendrauti, palaikyti santykius su savo vaiku ir treneriu per sportą. Sportininkų nuomone tėvai domisi jų sportu, tačiau su treneriu artimo bendravimo nepalaiko, reikšmingi skirtumai nustatyti lyties, amžiaus, treniruočių dažnumo, trenerių skaičiaus ir sportinės patirties atžvilgiu (p<0,05). Trenerių vaidmens vertinimo rezultatai leidžia teigti, kad treneriams tarpasmeniniuose santykiuose svarbiausias treneris - pasitikėjimo vertas pavyzdys, kuris užsitarnauja vaikų pasitikėjimą. Tinklininkams svarbiausia, kad treneris būtų kaip mokytojas, kuris moko technikos, taktikos, fizinio rengimo taip pat svarbus trenerio, kaip tėvų ir vaikų suartėjimo sporte tarpininko vaidmuo (p<0,05). Kuo dažniau ir kuo ilgiau tiriamųjų vaikai sportuoja, tuo tėvai trenerį labiau vertina kaip pasitikėjimo vertą pavyzdį. Neigiamas trenerio pavyzdys tyrime dalyvavusiems respondentams buvo mažiausiai svarbus vaidmuo. Nustatyta, kad trenerių, tėvų ir sportininkų tarpasmeninių santykių raiška yra labiau pozityvi nei negatyvi. Pozityvių santykių raiška aukštesnė yra vyriškos lyties respondentų grupėje, negatyvių – moteriškos lyties tarpe (p>0,05). Respondentams tarpasmeniniuose santykiuose svarbiausias yra komandinis darbas (p<0,05), mažiausiai svarbi - komunikacija (p>0,05), kai kiekvieno dalyvio išsakyta mintis yra svarbi ir aptariama. Išanalizavus tarpasmeninių santykių procesų sąsajas nustatytas teigiamas labai stiprus ryšys tarp tvirto ir aiškaus žinojimo, kad T-S-T yra stipri komanda ir paramos. Taip pat kuo labiau vienas iš dalyvių yra labiau įsitraukęs, tuo tarpasmeniniai santykiai yra mažiau palaikantys, silpnėja komandiškumo jausmas, mažėja pagarba vienas kitam ir komunikacija. Analizės metu nustatyta sąsja, kad kuo tiriamieji trenerį labiau vertina kaip mokytoją, tuo jiems svarbesnis yra ir trenerio, kaip pasitikėjimo verto pavyzdžio vaidmuo.

Sportiniai šokiai yra kombinacija meno ir sporto, kurie susideda iš kompleksinių veiksmų ir judesių, sukurtų pagal struktūrizuotus techninių elementų ir choreografijos kriterijus, taip pat sinchronizuojant šiuos judesius su muzika (Nastase, 2012). Kiekvienoje sporto šakoje, norint pasiekti aukštų sportinių rezultatų varžybose, yra labai svarbūs motyvai ir tikslai (Howard, Gagne, Morin ir kt., 2016). Covid-19 viruso atsiradimas ir plitimas paveikė daugelio sportininkų motyvaciją (Gizova, 2021). Hipotezė - Covid-19 pandemija neigiamai paveikė sportinių šokėjų sportininkų motyvaciją sportuoti ir siekti aukštų rezultatų varžybose. Tyrimo objektas – 13-15 metų lankantys sportinius šokius sportininkai. Tyrimo tikslas – nustatyti ir palyginti 13-15 metų sportinių šokių sportininkų motyvaciją lankyti sportinius šokius prieš ir Covid-19 pandemijos metu. Tyrimo uždaviniai: 1. Aptarti sportinių šokių treniruočių specifiką ir motyvacijos problemas. 2. Nustatyti jaunųjų sportinių šokių sportininkų motyvus lankyti sportinius šokius. 3. Nustatyti ir palyginti kaip Covid-19 pandemija paveikė jaunųjų sportinių šokių sportininkų motyvaciją lankyti sportinius šokius prieš ir Covid-19 pandemijos metu. Tyrimo metodai ir organizavimas: mokslinės literatūros šaltinių analizė; anketinė apklausa; matematinė statistika. Tyrimas buvo atliktas 2022 m. sausio 22 d. - kovo 19 d. Vilniuje. Tyrime dalyvavo 13-15 metų sportinius šokius lankantys įvairaus meistriškumo sportininkai iš daugelio įvairių sportinių šokių klubų Vilniuje, daugiausia jų iš „MJ sportinių šokių akademijos“. Tyrime dalyvavo 216 respondentų, kurių amžiaus vidurkis buvo 14,5 metų. Daugiau respondentų buvo mergaitės (57,2 proc.), didesnė dalis respondentų sportinius šokius lankė >5 metus (66,7 proc.). 13–15 metų sportinių šokių šokėjų motyvacija buvo matuojama modifikuota sporto motyvacijos skale – The sport motivation scale (SMS) (Pelletier et al., 1995). Skalė suskirstyta į 6 subskales: vidinė motyvacija – sužinoti; vidinė motyvacija – siekti tobulumo; vidinė motyvacija – patirti; išorinė motyvacija – identifikuotis, susitapatinti; išorinė motyvacija – tiesioginis išorinis reguliavimas; amotyvacija. Kiekvienas subakslės teiginys vertinamas pagal Likerto skalės 5 balų sistemą, kai kiekvienas teiginys įvertinamas nuo 1 iki 5, kai 1 – visiškai sutinku, 5 – neturiu nuomonės. Matematinės statistikos rezultatams apdoroti buvu naudojama SPSS (angl. Statistical Package for Social Science) programos 22.0 versija. Tyrimo duomenys pateikiami paveiksluose, lentelėse nurodant atsakymų pasiskirstymų procentinę ir vidurkių išraišką. Atsakymų pasiskirtsymo statistiniam reikšmingumui vertinti taikytas Stiudento T kriterijus ir chi – kvadratas (χ2) nepriklausomoms imtims. Pasiskirstymas buvo statistiškai reikšmingas, kai p<0,005. Tyrimo rezultatai: Tyrimo rezultatų analizė parodė, jog 13-15 metų berniukus ir mergaites lankyti sportinius šokius dažniausiai motyvuoja stipriai išreikšti vidinės motyvacijos motyvai ir jie yra motyvuoti ne tik patirti malonumą, pasinerti į šią sportinę veiklą, bet ir siekti aukštų rezultatų sportinėje veikloje. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, jog berniukams, labiau nei mergaitėms buvo būdinga ir stipresnė išorinės motyvacijos raiška sportiniams šokiams. Hipotezė, kad Covid-19 pandemija neigiamai paveikė sportinių šokėjų sportininkų motyvaciją sportuoti ir siekti aukštų rezultatų varžybose, pasitvirtino iš dalies. Berniukai dažniau nei mergaitės nurodė, jog jų motyvacija buvo sumažėjusi, tačiau nei berniukai, nei mergaitės nepasižymėjo sumažėjusia motyvacija siekti aukštų rezultatų varžybose. Išvados. Sportinių šokių bendruomenė sugebėjo prisitaikyti prie Covid-19 viruso sukeltų pandemijos pasekmių. Covid-19 pandemija 13-15 metų respondentų sportinę veiklą paveikė nežymiai, beveik trečdalis respondentų įžvelgė teigiamą pandemijos poveikį jų sportinei veiklai, nes užsiėmė sportine veikla namuose. Nors mergaitės ir berniukai Covid-19 pandemijos laikotarpiu nepasižymėjo aukšta nemotyvacija sportinių šokių veiklai, tačiau mergaitės dažniau nurodė, jog jos nebuvo praradusios motyvacijos sportiniams šokiams per Covid 19 pandemiją. Tiek berniukai, tiek mergaitės neprarado motyvacijos siekti aukštų rezultatų varžybose.

Paauglystės vystymosi laikotarpis daro kone reikšmingiausią įtaką žmogaus funkcionavimui tolimesniame gyvenime. Šiame laikotarpyje jaunuolių antisocialaus elgesio pasireiškimas pasiekia piką. Nepaisant bendraamžių įtakos, ir kitų platesnių socialinių bei kontekstinių veiksnių, tėvų įtaka paauglių socializacijai yra didžiausia. Netinkamas elgesys šeimoje gali turėti neigiamos įtakos paauglio psichologinei raidai ir jo elgesiui. Paauglių antisocialus elgesys ir jo pasekmės paveikia ne tik patį paauglį ir jo artimuosius, tačiau ir aukas bei visuomenę. Moksleivių iš profesinio rengimo įstaigų elgesys tyrinėjamas retai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Nors ir tyrimų nedaug, tačiau galima pastebėti, kad mokinių iš profesinio rengimo įstaigų, elgesys gali skirtis nuo bendrojo lavinimo įstaigų moksleivių elgesio. Šio tyrimo tikslas buvo nustatyti sąsajas tarp 16-18 metų amžiaus paauglių santykių su tėvais, suvokiamo tėvų auklėjimo stiliaus ir antisocialaus elgesio. Tyrime naudota socialinių ir demografinių duomenų anketa, tėvų ir vaikų sąveikos skalė, tėvų naudojamų auklėjimo stilių skalė (EMBU) ir antisocialaus elgesio skalė (ASB). Tyrime dalyvavo 322 16-18 metų amžiaus paaugliai iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų profesinio rengimo įstaigų ir gimnazijų. Nustatyta, kad yra statistiškai reikšmingų skirtumų tarp merginų ir vaikinų santykių su tėvais bei suvokiamo tėvų auklėjimo stiliaus. Vaikinai dažniau pasižymi smurtiniu elgesiu, nei merginos. Taip pat nustatyta, kad yra statistiškai reikšmingų skirtumų tarp profesinių mokyklų ir gimnazijų mokinių santykių su tėvais bei suvokiamo tėvų auklėjimo stiliaus. Profesinių mokyklų mokiniai dažniau pasižymi smurtiniu elgesiu, o gimnazijų mokiniai dažniau pasižymi elgesio problemomis. Nustatyta kad santykiai su tėvais ir suvokiamas tėvų auklėjimo stilius yra susiję su antisocialiu elgesiu. Santykiai su tėvais bei suvokiamas tėvų auklėjimo stilius prognozuoja elgesio problemas.

Tikslui pasiekti, iškelti keturi uždaviniai: 1) įvertinti sveikatai nepalankaus elgesio, kompensacinių sveikatos įsitikinimų ir savireguliacijos ypatumus ir išanalizuoti lyčių skirtumus; 2) nustatyti sveikatai nepalankaus elgesio sąsajas su kompensaciniais sveikatos įsitikimais ir savireguliacijos ypatumais; 3) įvertinti paauglių kompensacinių sveikatos įsitikinimų ir savireguliacijos tarpusavio sąsajas; 4) įvertinti kompensacinių sveikatos įsitikinimų ir savireguliacijos prognostinę vertę sveikatai nepalankiam elgesiui. Atlikus tyrimą ir išanalizavus tyrimo rezultatus nustatyta, kad paauglių berniukų ir mergaičių sveikatai nepalankaus elgesio išreikštumas, kompensaciniai sveikatos įsitikinimai bei trumpalaikė ir ilgalaikė savireguliacija reikšmingai nesiskiria. Nustatyta, kad kuo ryškesni paauglių kompensaciniai sveikatos įsitikinimai, tuo jie labiau linkę neracionaliai maitintis, vartoti alkoholį, jų bendras sveikatai nepalankus elgesys yra labiau išreikštas. Gauta, kad kuo prastesnė paauglio savireguliacija, tuo jis labiau linkęs neracionaliai maitintis, rūkyti, vartoti alkoholį; jų bendras sveikatai nepalankus elgesys yra labiau išreikštas. Sveikatai nepalankus elgesys labiau susijęs su ilgalaike savireguliacija negu su trumpalaike. Kuo prastesnė paauglio savireguliacija tuo ryškesni jo kompensaciniai įsitikinimai dėl sveikatai žalingų medžiagų vartojimo bei didesnis jo kompensacinių sveikatos įsitikinimų išreikštumas. Kompensaciniai sveikatos įsitikinimai labiau susiję su trumpalaike savireguliacija negu su ilgalaike. Ilgalaikė savireguliacija sveikatai nepalankų elgesį silpnina, o kompensaciniai įsitikinimai dėl maitinimosi ir miego tokį elgesį stiprina.

Pastaruoju metu vis dažniau akcentuojama, kad daugėja 3-5 metų amžiaus vaikų, patiriančių psichosocialinės adaptacijos, emocijų ir elgesio sunkumų (hiperaktyvumas, savireguliacijos sutrikimai, agresyvumas ir kt.). Nedidelė profesionalių, palankių emocijų ir elgesio sutrikimų patiriančių vaikų ugdymui paslaugų pasiūla ikimokyklinėse ugdymo įstaigose įpareigoja pedagogus imtis iniciatyvos spręsti ir koordinuoti šias problemas. Ikimokyklinio ugdymo pedagogai dažnai susiduria su psichologinių žinių trūkumu, nežinojimu, kaip elgtis su emocijų ir elgesio sutrikimų patiriančiais vaikais, šiuolaikinės darbo su šeima metodikos stoka, todėl pedagogės taiko pačių atrastus ugdymo būdus. Šio darbo tikslas – atskleisti 3-5 metų amžiaus vaikų, turinčių elgesio ir emocijų sutrikimų ugdymo galimybes ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Darbą detalizuoja tokie uždaviniai: atskleisti elgesio ir emocinių sutrikimų sampratą; išryškinti elgesio ir emocijų sutrikimų turinčių 3-5 metų amžiaus vaikų ugdymo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, teorinius aspektus; išryškinti emocijų ir elgesio sutrikimų turinčių 3-5 metų amžiaus vaikų ugdymo galimybes ikimokyklinio ugdymo įstaigoje; parengti rekomendacijas, dėl efektyvesnio emocijų ir elgesio sutrikimų turinčių 3-5 metų amžiaus vaikų ugdymo.

Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijoje (1995) įvardijama, kad pabėgėlis yra asmuo, kuris dėl įvairių priežasčių, keliančių grėsmę jo gyvybei, gerovei, yra už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų. Vaikų pabėgėlių ugdymosi poreikiai yra labai skirtingi ir priklauso nuo jų turimos patirties. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, labai svarbus tampa vaikų iš pabėgėlių šeimų socialinių įgūdžių ugdymas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Socialinių įgūdžių ugdymui siūlomi keletas būdų tačiau kyla probleminiai klausimai: kiek šiomis galimybėmis yra naudojamasi ir ar jų pakanka? Numačius tyrimo tikslą – išsiaiškinti socialinių įgūdžių ugdymo galimybes 3-5 metų vaikams iš pabėgėlių šeimų ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, iškelti tokie uždaviniai: 1) atskleisti teorinius 3-5 metų vaikų iš pabėgėlių šeimų socialinių įgūdžių ugdymo galimybių ikimokyklinio ugdymo įstaigoje aspektus; 2) išanalizuoti pedagogo vaidmenį 3-5 metų vaikų iš pabėgėlių šeimų socialinių įgūdžių ugdymo kontekste; 3) ištirti pabėgėlių tėvų nuomonę apie socialinių įgūdžių ugdymo galimybes 3-5 metų vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigoje; 4) pateikti rekomendacijas ikimokyklinio ugdymo pedagogams ir ugdymo įstaigos administracijai apie socialinių įgūdžių ugdymo pagalbos galimybes 3-5 metų vaikams iš pabėgėlių šeimų. Naudoti tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, interviu apklausa pedagogams, interviu apklausa tėvams, kokybinė tyrimo duomenų analizė. Kokybinis tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti, socialinių įgūdžių ugdymo galimybes ir taikomus metodus, būdus 3-5 metų vaikams iš pabėgėlių šeimų ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, apklausiant pedagogus ir tėvus buvo atliktas kokybinis tyrimas, pasitelkiant pusiau struktūruoto interviu metodą. Interviu apklausoje dalyvavo 10 ikimokyklinio ugdymo pedagogų ir 5 tėvai iš pabėgėlių šeimų. Informantai tyrimui parinkti vadovaujantis laisvanoriškumo principu. Apibendrinus rezultatus, galima teigti, kad socialinių įgūdžių ugdymas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje yra svarbus. Geri socialiniai įgūdžiai lemia sėkmingus santykius su kitais, padeda lengviau adaptuotis ir priimti pokyčius, gebama lengviau valdyti emocijas. 3-5 metų vaikams iš pabėgėlių šeimų svarbu ugdyti savireguliacijos ir savikontrolės, emocijų suvokimo ir raiškos, gebėjimo žaisti, savivokos ir savigarbos, santykių su bendraamžiais ir suaugusiaisiais bei problemų sprendimų gebėjimus. Tyrimu nustatyta, kad pedagogai koncentruoja dėmesį į emocinį, vizualinį ugdymą, inovatyvių priemonių ir programų naudojimą ir siekia užsibrėžtų tikslų ugdant socialinius įgūdžius nuolatos: kasdienėse veiklose, kūrybinėse veiklose, žaidimų metu. Sėkmingam socialinių įgūdžių ugdymui svarbi socialinė pedagoginė pagalba – ją teikia grupės mokytojas, socialinis pedagogas, administracija konsultuojant tėvus, padedant vaikui ugdymo(si) procese. Pabėgėlių tėvų nuomonių tyrimas atskleidė, kad socialinių įgūdžių ugdymas padeda vaikui spręsti problemas, bendrauti, palaikyti santykius su kitais, stiprina savivertę, palengvina adaptaciją. Tėvai pritaria, jog ugdymo įstaigoje yra suteikiamos socialinių įgūdžių ugdymo galimybės ir siūlo skatinti vaikų savarankiškumą, rengti bei dalyvauti įvairiose veiklose, edukacijose bei išvykose, taip pat įtraukti į žaidimus bei padėti adaptaciniu laikotarpiu.

Polimerinių medžiagų naudojimas pakavimui, gaminiams bei įvairioms pramonės sritims per pastaruosius dešimtmečius ženkliai išaugo. Išsivystė įvairios 3D spausdinimo technologijos bei padidėjo polimerinių medžiagų naudojimo 3D spausdinimui apimtys. Greta plataus naudojimo, išaugo ir polimerinių atliekų kiekiai, kurie turi būti perdirbami, norint išsaugoti tvarią aplinką. Šiame darbe atlikti perdirbtų polimerinių medžiagų skirtų 3D spausdinimui tyrimai. Tyrimams pasirinktos dvi dažniausiai naudojamos medžiagos pramoninių ir buitinių gaminių ar detalių spausdinimui: akrilnitrilo butadienio stireno polimeras (ABS) ir polilaktinė rūgštis (PLA). Iš šių medžiagų atspausdinti bandiniai mechaninių savybių tyrimams ir nustatytos pagrindinės mechaninės charakteristikos: tempiamasis stipris, santykinis bandinio pailgėjimas, smūginis tąsumas ir kt. Palygintos naujų medžiagų ir perdirbtų medžiagų savybės ir nustatyta, kad perdirbimas turi įtakos medžiagų savybėms, jos gali nuvertėti 15-30 proc. Polimerinių medžiagų savybės kinta dėl ultravioletinių (UV) spindulių poveikio. Todėl darbe atlikti tyrimai laikant spausdintų medžiagų bandinius UV aplinkoje. Gauti tyrimų rezultatai leido nustatyti minimalią UV poveikio trukmę, po kurios medžiagų savybės pakinta. Tyrimų rezultatai parodė, kad perdirbtos PLA ir ABS medžiagų savybės pakinta, medžiagos tampa trapesnės, į tai reikia įvertinti projektuojant ir spausdinant gaminius iš perdirbtų polimerinių medžiagų.

Kasmet Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, daug vyrų miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL). Širdies tyrimas svarbus siekiant užkirsti kelią mirtinoms širdies ir kraujagyslių ligoms. Žinių stoka apie ŠKL turi reikšmingos įtakos pacientų gyvenimo kokybei (GK), todėl labai svarbu supažindinti pacientus su ŠKL profilaktine programa, mokyti pacientus tinkamos gyvensenos. Daugelio širdies ir kraujagyslių ligų galima išvengti bei pailginti žmonių gyvenimą, o tam pirmiausia reikia perprasti ligos prigimtį, nustatyti, kokie rizikos veiksniai ją skatina. Tyrimo tikslas – išanalizuoti vyrų požiūrį į širdies ir kraujagyslių profilaktinę programą. Tyrimo metodika. Atliktas kokybinis tyrimas, kokybinio tyrimo metodai. Naudoti instrumentai: pusiau struktūrizuotas interviu. Kokybinio tyrimo imtį sudarė 12 pacientų (jų amžius vidutiniškai siekia 45 metus). Dauguma respondentų turėjo profesinį/aukštesnįjį išsilavinimą, buvo samdomi darbuotojai. Keli respondentai buvo valdininkai ir turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tyrimas atliktas laikantis tyrimų etikos principų. Tyrimo rezultatai. Nors tyrimas rodo, kad vis daugiau vyrų žino apie prevencinę ŠKL programą, tačiau dalyvavimas joje vis tiek išlieka mažas. Pacientai nepakankamai suvokia ankstyvosios diagnostikos reikšmę ir naudą jų sveikatai. Apibendrinus tyrimo duomenis matyti, jog paciento amžius ir socialinis statusas turi reikšmingos įtakos dalyvavimo aktyvumui prevencinėje programoje. Nustatyta, kad pacientai, kurie į gydymo įstaigas atvyksta dažnai daugiau žino apie ŠKL PP, o pacientai, kurie lankėsi gydymosi įstaigose prieš 10 metų, nelabai žino apie ŠKL PP. Absoliuti dauguma pacientų nurodė, kad nepaisant visų šeimos gydytojo bei SPC darbuotojų pastangų, pasigendama informacijos apie PP. Lietuvos sveikatos sistemoje yra skiriamas nepakankamas dėmesys vyrų nedalyvavimo prevencinėse programose veiksnių analizei. Nėra aiškaus atsakymo dėl veiksnių, susijusių su nedalyvavimu prevencinėse programose, nes tyrimų rezultatai skirtingai interpretuojami. Išvada. Pacientų ŠKL siejamos su netinkama gyvensena: nesveika mityba, antsvoriu, rūkymu, sumažėjusiu fiziniu aktyvumu bei padidėjusio arterinio kraujospūdžio ar cukriniu diabeto negydymu. Reikšminiai žodžiai: mokymas; širdies kraujagyslių ligos (ŠKL); gyvenimo kokybė (GK); profilaktinė programa (PP).

Temos aktualumas: mūsų šalies ugdymo turinys suprantamas ne kaip griežtai reglamentuota programa, o kaip tam tikras procesas, kuriame svarbi turima vaiko patirtis ir sąsajos su aktualiais socialinės kultūrinės jo gyvenamosios aplinkos poreikiais. Jis užtikrina ugdymo kokybę, padeda išvengti socialinės atskirties ir sudaro kuo palankesnes sąlygas kiekvienam vaikui įgyti, patirti ir plėtoti asmenines kompetencijas (Metodinės rekomendacijos ikimokyklinio ugdymo programai rengti, 2015). Tikslios vaikų pasiekimų vertinimo informacijos apie lyderystę šiandien reikia pedagogams, tėvams ir vaikams. Įvertinę vaiko raidą, pažangos lygį galime planuoti veiklą, kurti aplinką, pasirinkti būdus bei metodus vaiko pažangos ir lyderytės vertinimui (Neifachas, 2008). A. Valantino (2012) pateiktame straipsnyje „Ikimokyklinio ugdymo kokybė“, plačiai aprašoma ir parodoma, kad kokybiškas ikimokyklinis ugdymas ir pažangos lygis padeda vėliau spręsti daugelį socialinių problemų – skurdą, nedarbą, mažina priklausomybes, gerina akademinius pasiekimus,daro teigiamą įtaką gyvenimo gerovei. Toliau plėtojant ikimokyklinio ugdymo sistemą Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo kokybė tampa ypač aktuali.

Problema – Kokios yra galimybės skatinti 5 metų vaikų fizinį aktyvumą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje? Darbo objektas – 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimo galimybės ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje. Darbo tikslas – atskleisti 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimo galimybes ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje. Darbo uždaviniai: Išanalizuoti mokslinę literatūrą apie 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimo galimybes; Ištirti pedagogų nuomones apie 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje galimybes; Ištirti tėvų nuomones apie 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje galimybes; Pateikti rekomendacijas pedagogams, skirtas 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimui. Darbo metodai: Mokslinės literatūros, dokumentų analizė, kiekybinis tyrimas, apklausa raštu (anketavimas), statistinė duomenų analizė „Microsoft EXCEL 15“ ir „IBM SPSS 23 Statistics“ programomis. Tyrimo metodika: tikslinis netikimybinis kiekybinis tyrimas. Generalinė aibė – 144 respondentai. Temos aktualumas ir ištirtumas: J. Ašmegienės, J. Izokaičio, J. Juzonienės ir kt. (2019) pateiktoje valstybinio audito ataskaitos duomenimis, 51 proc. ugdymo įstaigų neužtikrina, kad vaikai kasdieniniam fiziniam aktyvumui skirtų ne mažiau kaip 50 min. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, pasaulyje apie 80 proc. vaikų nepasiekia rekomenduojamo fizinio aktyvumo kiekio (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, 2019). Europos Bendrijos (2007) atkreipia dėmesį, kad fizinio aktyvumo trūkumas didina riziką atsirasti viršsvoriui, nutukimui ir kitoms chroniškoms su svoriu susijusioms sveikatos problemoms, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligoms bei diabetui. Pagrindinės išvados: Šiandien visuotinai pripažįstama, kad vaikų sveikam vystymuisi reikia 60–90 minučių dienos fizinio aktyvumo normos. Ši norma, mokslo bendruomenės nuomone, gali būti skatinama ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad mažiau nei pusė apklaustų ikimokyklinio ugdymo pedagogų pasiekia rekomenduojamą fizinio aktyvumo dienos lygį, t.y. mažiausiai 60 min. aktyvios veiklos per dieną. Tačiau pedagogai supranta svarbą kurti saugią, vaikų grupės poreikius atitinkančią ir aktyvumą skatinančią, ugdymo(si) aplinką. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, pedagogai numato galimybes taikyti pažangius ugdymo metodus, organizuoti netradicines rytmetines mankštas, kurti aplinką, tenkinančią vaikų judėjimo poreikius. Daugiau nei pusė apklaustų tėvų mano, kad jų vaikai pakankamai aktyvūs ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tačiau siekiama didinti tėvų, dalyvaujančių vaikų fiziniu aktyvumo skatinimo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, skaičių. Tėvai mano, kad pedagogai turėtų skatinti tėvų dalyvavimą vaikų grupės gyvenime, ypač tėvai atskleidė galimybę dalyvauti lauko sporto žaidimuose, viktorinose ir kitose aktyviose pramoginėse veiklose. Parengtose rekomendacijose pateikiami praktinių galimybių pavyzdžiai, kurie turėtų veiksmingą įtaką ugdymo kokybės gerinimui ir galimybėms kasdien siekti vaikų fizinio aktyvumo rekomenduojamos 60-90 min. fizinio aktyvumo dienos normos lygį. Nustatytos pagrindinės tobulinimosi kryptys pedagogams ir tėvams.

Dėl COVID-19 pandemijos paskelbus karantiną, per trumpą laiką turėjo persiorientuoti ir persiorganizuoti visa švietimo sistema, kai vaikų ugdymo (dalykinio, socialinio, net fizinio) forma pakeista iš tiesioginės į nuotolinio ugdymo formą. Šis nenumatytų sąlygų sukeltas staigus pokytis paveikė ugdymo proceso dalyvių (vaikų, tėvų, mokytojų) sąveiką, sukėlė stresines situacijas. Tai nauja patirtis, kurią būtina tirti, kad būtume pasirengę galimoms krizėms ateityje. Tyrimo tikslas: teoriškai išanalizuoti ir empiriškai atskleisti 5-10 klasių mokinių emocinę ir fizinę būseną nuotolinio mokymosi COVID-19 pandemijos laikotarpiu. Tyrimo metodika. Atliktas kiekybinis tyrimas. Taikyta anoniminė elektroninė moksleivių apklausa. Tyrimo instrumentas buvo sudarytas remiantis Jusienės ir mokslininkų grupės projekto, „Nuotolinis vaikų ugdymas pandemijos dėl COVID-19 metu: grėsmės bei galimybės ekosisteminiu požiūriu“ (2021), tyrimo instrumentu. Tyrime dalyvavo Radviliškio rajono švietimo įstaigos. Iš viso apklausti 327 5-10 klasių mokiniai. Duomenų statistinė analizė atlikta SPSS for Windows bei Microsoft Excel 2011 programomis. Tyrimas atliktas laikantis etikos principų. Tyrimo rezultatai. Nustatyta, kad nuotolinio mokymosi COVID-19 pandemijos metu apie pusė (46,6 proc.) 5-10 klasės mokinių mokymosi tikslais ekranų laikui skirdavo 5-6 valandas, tačiau trečdalis (24,5 proc.) dar tiek pat valandų skiria ekranų laiko pramogoms. Apie pusė (42,9 proc.) mokinių, turėjo miego sunkumų, ypač tie mokiniai, kurie daug laiko leido prie ekranų. Daugiau nei trečdalis (44,1 proc.) vaikų būdavo fiziškai aktyvūs ir būdavo lauke daugiau nei 60 min. Emocinė savijauta pablogėjo 45,2 proc. mokinių, 41,3 proc. nebenorėjo mokytis, o 32,7 roc. pablogėjo santykiai su bendraamžiais, tėvais (23,4 proc.) ir mokymosi rezultatai (33,0 proc.). Daugiau nei pusė (61,0 proc.) mokinių turėjo atskirą kambarį ir dauguma (83,8 proc.), turėjo įrangą mokymuisi ir sulaukė pagalbos iš tėvų (67,4 proc.). Mokinių teigimu, mokytis pagrindinių dalykų sekasi taip pat, kaip ir daugumai jų bendraamžių ir pusė (53,8 proc.) jų norėjo grįžti į mokyklą. Išvados. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad buvimo prie ekranų laiko trukmė įtakoja galvos skausmo atsiradimą, turi įtakos mokinių emocinei savijautai, elgesio pablogėjimui bei santykiams su tėvais. Dažniau elgesio ir santykių problemų patiria tie mokiniai, kurie lankosi socialinių tinklų puslapiuose. Taip pat pablogėjusiam elgesiui ir santykiams įtakos turi mokinių mažas fizinis aktyvumas ir retas buvimas lauke bei trumpas miego laikas.

Pastaruoju metu mūsų šalies mokyklose siekiama atkreipti vis didesnį dėmesį į vaikų emocinės gerovės svarbą bei mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymąsi. Socialinis ir emocinis ugdymas svarbus vaikų emocinei ir socialinei sveikatai, patyčių ir žalingų įpročių prevencijai, pilietiškumui, mokymosi motyvacijai bei akademinei sėkmei ar kito pobūdžio prevencijai. Mokslininkams akcentuojant socialinių ir emocinių kompetencijų svarbą ugdyme, Lietuvos mokslininkų darbuose šis reiškinys nėra plačiai tyrinėtas, trūksta tyrimų skirtų apžvelgti mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą Lietuvos mokyklose. Tad, šio tyrimo problema: Kokia yra 5-8 klasių mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų raiška ir kaip socialinės ir emocinės kompetencijos ugdomos mokykloje? Šio darbo tikslas – atskleisti 5-8 klasių mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą mokykloje. Baigiamojo darbo teorinėje dalyje nagrinėjama socialinio ir emocinio ugdymo bei socialinių ir emocinių kompetencijų samprata, apžvelgiami socialinių ir emocinių kompetencijų tyrimai mokslininkų darbuose, atskleidžiami socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymosi ypatumai mokykloje bei aptariamas pedagogo vaidmuo ugdant mokinių socialines ir emocines kompetencijas. Visos šios nagrinėjamos temos susijusios su mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymu mokykloje. Baigiamojo darbo tyrimui atlikti pasirinkti kiekybinis ir kokybinis tyrimo metodai. Mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymui(si) mokykloje atskleisti buvo pasitelktas kiekybinis tyrimo metodas – anketinė apklausa raštu, joje dalyvavo 503 5-8 klasių mokiniai. Siekiant išsiaiškinti pedagogų nuomonę apie mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą(si) mokykloje pasirinktas – kokybinis tyrimas, struktūruotas interviu metodas, kuriame dalyvavo 13 bendrojo ugdymo mokyklos pedagogų. Mokinių tyrimo metu siekta išsiaiškinti, kaip skiriasi 5-8 klasių mokinių, dalyvaujančių socialinių ir emocinių kompetencijų (SEU) ugdymo programose ir mokinių dalyvaujančių kitose programose (KITOSE programose) socialinių ir emocinių kompetencijų (SEK) skalės ir subskalių ,,Savimonės“, „Savitvardos“ „Socialinio sąmoningumo“ „Tarpusavio santykių“ bei „Atsakingų sprendimų priėmimo“ rodikliai. Mokinių apklausos rezultatai rodo, jog iš esmės statistiškai reikšmingai socialinų ir emocinių kompetencijų vertinimas skiriasi 5-tose ir 6-tose klasėse. 5-tų klasių mokinių dalyvaujančių SEU programose socialinės ir emocinės kompetencijos yra aukštesnės nei KITOSE programose dalyvaujančių 5-tų klasių mokinių (p=0,046), tačiau socialinių ir emocinių kompetencijų sričių „Savimonės“, „Savitvardos“, „Socialinio sąmoningumo“, „Tarpusavio santykių“, „Atsakingų sprendimų priėmimo“ vertinimo skirtumai nėra statistiškai reikšmingi. O 6-tose klasėse mokinių dalyvaujančių KITOSE programose socialinės ir emocinės kompetencijos yra aukštesnės nei SEU programose dalyvaujančių mokinių (p=0,001). Taip pat buvo nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai pagal socialines ir emocines kompetencijų sritis: „Savimonės“, „Savitvardos“, „Socialinio sąmoningumo“, „Tarpusavio santykių“ ir „Atsakingų sprendimų priėmimo“. Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai leidžia teigti, jog šis socialinių ir emocinių kompetencijų ir sričių: „Savimonės“, „Savitvardos“, „Socialinio sąmoningumo“, „Tarpusavio santykių“ bei „Atsakingų sprendimų priėmimo“ vertinimo skirtumas labiau būdingas 6-tų klasių mergaitėms, o ne berniukams. Pedagogų interviu analizė rodo, jog švietimo įstaigoje mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymas įgyvendinamas visuose trijuose socialinio ir emocinio ugdymo lygmenyse. Dauguma pedagogų mokinių socialines ir emocines kompetencijas ugdo grupinėse veiklose, taiko metodus, skirtus stiprinti socialines ir emocines kompetencijas. Šio ugdymo metu pedagogui tenka svarbus vaidmuo, jis tampa patarėju, padėjėju, pagalbininku, įkvepėju, motyvuotoju, guodėju, vertybių ugdytoju, draugu, bei pasitikėjimą keliančiu žmogumi. Pedagogai interviu metu atskleidė vykdančios prevencinės programos privalumus, nurodė su kokiais iššūkiais tenka susidurti įgyvendinant prevencinę programą mokykloje, pastebėjo programos trūkumus. Taip pat nurodė pasiūlymus kaip būtų galima efektyviau gerinti mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą bei pateikė rekomendacijas pedagogams ugdant mokinių socialines ir emocines kompetencijas.

Šiandien paauglių fizinės sveikatos išsaugojimo ir palaikymo klausimas yra gana aktualus. Šiuolaikinės technologijos jau nuo mažens tapo neatsiejama kasdienio jaunuolių gyvenimo dalimi. Tiek nepakankamas jaunuolių fizinis krūvis, tiek netinkama ir bloga mityba lemia paauglių fizinio pajėgumo sumažėjimą. Švietimo sistemos tikslas - sudaryti sąlygas tinkamai ugdyti ir palaikyti vaikų emocinę ir fizinę sveikatą, taip pat harmoningai ugdyti juos kaip gabias ir aktyvias asmenybes. Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos integravimas į ugdymo programas yra susijęs su daugeliu mokinių pasiekimų, apimant geresnius akademinius rezultatus, tarpusavio pagarba grįstų santykių plėtojimą ir geresnę emocinę savireguliaciją. Tačiau moksliniuose tyrimuose pasigendama išsamesnių tyrimų, atskleidžiančių socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos bei fizinio pajėgumo tarpusavio sąsajas. Tyrimo objektas – 7-8 klasių mokinių socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencija ir fizinis pajėgumas. Tyrimo tikslas – išanalizuoti 7-8 klasių mokinių fizinio pajėgumo ir socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos raštingumo sąsajas. Tyrimo uždaviniai:

1. Apžvelgti mokinių fizinio pajėgumo ir socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos teorinius aspektus;
2. Nustatyti 7-8 klasių mokinių ir socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos raišką;
3. Įvertinti 7-8 klasių mokinių fizinį pajėgumą;
4. Ištirti sąsajas tarp 7-8 klasių mokinių fizinio pajėgumo ir socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos raštingumo. Tyrimo metodai.
5. Literatūros šaltinių analizė.
6. Fizinio pajėgumo testavimas. Testavimas atliktas remiantis Mokinių, besimokančių pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, fizinio pajėgumo nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu 2019-10-8 LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1153.
7. Anketinė apklausa. Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos raštingumas tiriamas rengiant anketinę apklausą.
8. Statistinė analizė. Duomenų statistinei ir aprašomajai analizei buvo naudojama SPSS (Statistical Package for Social Science) 26 versijos kompiuterinė programa. Gauti duomenų rezultatai buvo apdoroti matematiniu-statistiniu būdu procentine raiška, rangų vidurkiais, Stjudento t nepriklausomos imties testu, Friedmano kriterijumi, Stjudento t vienos imties ir Pearsono testais. Išvados:
9. Fizinis pajėgumas ir socialinės, emocinės bei sveikos gyvensenos kompetencijos yra glaudžiai susijusios bei ši sąveika gali turėti įvairių padarinių asmens socialiniam vystymuisi bei bendrai gyvenimo kokybei ir gerovei. Sveikas gyvenimo būdas ir fizinis aktyvumas gali turėti teigiamą poveikį emocinei gerovei ir socialinėms kompetencijoms bei fizinio pajėgumo rodiklių pokyčiams. Reguliari fizinė veikla ne tik stiprina kūną, bet taip pat gali turėti giluminį poveikį psichinei ir socialinei sveikatai.
10. Didžioji dalis apklaustųjų sutinka, kad palaikymas sustiprina tarpusavio santykius (74,2 proc.), žino, kad paauglystėje vyksta fiziologiniai pokyčiai (76,6 proc.). Daugiau nei 70 procentų apklaustųjų žino kas yra psichologinis, fizinis smurtas bei prievarta (74,2 proc.) ir pritaria, kad sveikos gyvensenos pasirinkimas padeda įveikti galimus sveikatos iššūkius (70,9 proc.).
11. Ištirtųjų moksleivių fizinis pajėgumas yra sveikatai palankioje zonoje, išskyrus 7 bei 8 klasių mergaičių ir berniukų flamingo teste, 7 ir 8 klasių mergaičių bei 7 klasės berniukų 20 m bėgimo šaudykle testuose, 8 klasės mergaičių kybojimo teste. Šių testų vidurkiai yra geltonoje zonoje („reikia tobulėti“).
12. 7-8 klasių mokinių fizinio pajėgumo ir socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos aptiktos tarp šuolio į tolį rezultatų ir teiginių „lengvai atpažįstu neetišką elgesį“ (r = -0,204; p = 0,026) bei „aš žinau, kad paauglystėje vyksta fiziologiniai pokyčiai“ (r = -0,216; p =0,018).

Tyrimo tikslas. Išanalizuoti 7–11 metų amžiaus vaikų, augančių tradicinėse ir atotolio šeimose, emocinės reguliacijos ir šeimos emocinio klimato sąsajas. Įvertinimo būdai. Emocijų vertinimo skalė (angl. The Assessing Emotions Scale; Schutte, Malouff ir Bhullar, 2009), naudota įvertinti 7–11 metų amžiaus vaikų emocinę reguliaciją. Vaiko-tėvų santykio skalė (angl. Child-Parent Relationship Scale, sutr. CPRS; University of Virginia, n.d.) pasirinkta įvertinti vaiko šeimos emocinį klimatą. Subjektyviai suvokiamo streso skalė (angl. Perceived Stress Scale, sutr. PSS-10; Cohen ir Williamson, 1988) naudota, norint įvertinti mamų patiriamą stresą. Duomenų apdorojimui taikytas Mann-Whitney kriterijus, Chi kvadrato (χ²) kriterijus, Spearmano koreliacinė analizė. Tyrimo rezultatai parodė, kad sąsajos tarp 7–11 metų amžiaus vaikų emocinės reguliacijos ir šeimos emocinio klimato visoje imtyje ir tradicinių šeimų grupėje yra reikšmingos. Vaikai patiria emocinės reguliacijos sunkumų, jeigu jų santykiai su mama yra konfliktiški, taip pat, jeigu mamos jaučia daugiau streso. Kai vaiko ir mamos santykiai yra artimi, vaiko emocinė reguliacija yra geresnė. Koreliacinė analizė atskleidė, kad vaikų, augančių atotolio šeimose, emocinė reguliacija tik iš dalies siejasi su šeimos emociniu klimatu. Statistiškai reikšmingas emocinio šeimos klimato skirtumas, lyginant tradicines ir atotolio šeimas, nenustatytas. Nesiskiria ir mamų patiriamas streso lygis tradicinėse ir atotolio šeimose. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad kuo daugiau laiko per dieną tradicinės šeimos mama skiria savo vaikui, tuo artimesni yra jų santykiai, o mažiau laiko per dieną savo vaikui skiria ta atotolio šeimos mama, kuri patiria daugiau streso. Vaikų, augančių tradicinėse šeimose, emocinės reguliacijos vidutiniai balai didesni nei augančių atotolio šeimose, tačiau statistiškai reikšmingai skiriasi tik jų emocijų suvokimas. Tradicinėse šeimose vaikų emocinė reguliacija tik iš dalies reikšmingai sąveikauja su mamos skiriamu laiku vaikui. Tradicinėse ir atotolio šeimose tėčio skiriamas laikas vaikui per dieną reikšmingai nekoreliuoja nei su emocine reguliacija, nei su emociniu klimatu. Apibendrinus šio tyrimo rezultatus, galima teigti, kad tradicinėse šeimose vaikų emocinė reguliacija siejasi labiau su šeimos emociniu klimatu nei atotolio šeimose.

Darbe atskleisti teoriniai 9 – 11 metų jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo aspektai. Testavimo metodu buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – įvertinti 9–11 metų jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo kaitą treniruočių metu 8 savaičių laikotarpiu. Tikslui pasiekti buvo išsikelti uždaviniai: išnagrinėti mokslo informacijos šaltinius, siekiant atskleisti jaunųjų futbolininkų fiziologinę charakteristiką; išsiaiškinti 9–11 metų jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo svarbą; nustatyti 9–11 metų jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo kaitą; identifikuoti trenerio patiriamus iššūkius treniruojant 9–11 metų jaunųjų futbolininkų fizinį pajėgumą. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog sistemingos 3 kartus per savaitę po 60 min. futbolo treniruotės buvo veiksmingos ugdant jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo gebėjimus, kadangi II testavimo metu buvo pastebėti teigiami pokyčiai: testo „Šuolio į tolį iš vietos“ rezultatai pagerėjo 0,8 cm., testo „Sėstis ir gultis“ tyrimo rezultatai pagerėjo 1,2 k/30s., testo „Kybojimas sulenktomis rankomis“ rezultatai pagerėjo 0,2 ms., testo „Atsispaudimų nuo žemės“ rezultatai pagerėjo 0,4 karto. I testavimo ir II testavimo jaunųjų futbolininkų testo „30 m. bėgimo iš vietos ir įsibėgėjus“ rezultatai tapo geresni: iš vietos – 0,25 sek., įsibėgėjus – 0,5 sek., testo „100 m. bėgimas laikui“ rezultatai pagerėjo 0,4 sek., testo „Kimštinio kamuolio metimas nuotoliui dviem rankomis per save“ rezultatai pagerėjo 3 cm., testo „Šuoliavimo kvadratuose“ rezultatai pagerėjo 0,86 karto per 10 sek., testo „Bėgimo šaudykle 10 kx5 m“ rezultatai pagerėjo 0,7 sek. Treneriai interviu metu identifikavo patiriamus iššūkius treniruojant 9–11 metų jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo gebėjimus. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog pasyvus gyvenimo būdas, informacinės technologijos iššaukia prastą vaikų fizinį pajėgumą, todėl šiuolaikiniai vaikai pasižymi prasta koordinacija, lankstumu, ištverme ir kitais fiziniais aspektais. Treneriams pagrindinis iššūkis yra tai, kad visi vaikai nori daugiau treniruočių metu dirbti su kamuoliu, o fiziniai pratimai nėra tokie populiarūs, mėgstami, todėl dažnai tokias treniruotes vaikai praleidžia, nenori sunkiai dirbti, todėl sunku juos sudominti.

Magistro baigiamajame darbe nagrinėjama naftos produktų krovos terminalo suprastruktūros ir infrastruktūros pagrindiniai parametrai. Pateikiama krovos įrangos analizė. Darbo tikslas - išanalizuoti AB „Klaipėdos nafta“ autocisternų pakrovimo aikštelėje vykdomų krovos darbų apimtis ir pateikti pasiūlymus autocisternų srautui suvaldyti bei maksimaliai išnaudoti esamus pajėgumus. Atlikta autocisternų srauto prognozė 10 metų į priekį (iki 2029 metų). Paskaičiuoti reikalingi technologiniai pajėgumai augančiam autocisternų srautui aptarnauti. Paskaičiuotas autocisternų pakrovimo aikštelės efektyvumas.