Siekiant sukurti darnią, pilietišką visuomenę labai svarbu, kad kiekvienas jos narys gerbtų įstatymą, kitų žmonių teises ir laisves ir nebūtų abejingas daromiems teisės pažeidimams. To pasiekti galima pradedant visuomenės narius pagarbos įstatymui ugdyti dar mokykloje, kai formuojasi visos pagrindinės žmogaus vertybinės nuostatos ir pasaulėžiūra. Teisinis švietimas suteikia teisinių žinių, ugdo vertybines nuostatas, būdingas teisėto elgesio formavimuisi. Darbo tikslas: analizuoti teisinio švietimo mokykloje galimybes, nustatant ir pagrindžiant teisinį švietimą mokykloje kaip nusikalstamumo prevencijos priemonę 1-4 gimnazijos klasių mokinių požiūriu. Darbo uždaviniai: 1) apibūdinti teisinio švietimo mokykloje sampratą; 2) pagrįsti teisinio švietimo mokykloje kaip nusikalstamumo prevencijos priemonės galimybę; 3) atskleisti ir apibūdinti 1-4 gimnazijos klasių mokinių požiūrį į teisinį švietimą mokykloje kaip nusikalstamumo prevencijos priemonę. Darbo metodika: atliktas kiekybinis tyrimas, naudojant apklausos internetu metodą. Apklausoje dalyvavo 337 Marijampolės miesto gimnazijų 1-4 klasių mokiniai. Analizės metu taikyti aprašomosios ir lyginamosios statistikos metodai, taip pat taikyti kokybinės analizės metodai analizuojant atsakymus į atvirus klausimus. Atliekant tyrimą laikomasi etikos principų. Tyrimo rezultatai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė atskleidė, kad teisinis švietimas, būdamas sudedamąja švietimo mokykloje dalimi, gali būti apibrėžiamas kaip sistemingas ir teigiamas poveikis teisinės sąmonės pradiniam teisinės kultūros elementui, kurio tikslas ugdyti mokinių valią, pasiryžimą elgtis teisėtai bei žadinti teisėtam elgesiui palankią jų motyvaciją, suteikiant mokiniams visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padedant jiems nuolat tobulinti savo gebėjimus. Teisinio švietimo, vykdomo mokykloje, metu mokiniai supažindinami su teisine informacija ir jos praktiniu taikymu. Teisinis švietimas laikomas pagrindine priemone ugdant teisiškai išprususius ir dorus piliečius, gebančius atpažinti teisėtą ir nusikalstamą elgesį. Teisinio švietimo poveikio efektyvumas grindžiamas žmogaus teisių žinojimu ir suvokimu. Šie aspektai atskleidžia teisinio švietimo prevencines galimybes mažinant nepilnamečių nusikalstamumą. Mokinių požiūrio į mokykloje vykdomą teisinį švietimą kaip nepilnamečių nusikalstamumo priemonę tyrimas atskleidė, kad: 1-4 klasių mokiniai savo teisines žinias mokiniai vertina vidutiniškai, ypač pasigenda informacijos apie baudžiamąją teisę, įstatymus ir jų taikymą bei darbo teisę. Gimnazijose teisinis mokinių švietimas vykdomas taikant įvairias ugdymo formas, tačiau pasigendama praktinių pavyzdžių, gyvų susitikimų, Gimnazistų nuomone, teisinis švietimas gerina teisines žinias, didina pareigos ir atsakomybės už savo veiksmus jausmą, skatina savarankišką mąstymą, formuoja teigiamas vertybines nuostatas atsakingumo ir doro, teisėto elgesio atžvilgiu. Tyrimo dalyvių nuomone, nepilnamečių nusikalstamumo mažinimui ypač aktuali informacija apie baudžiamąją teisę, įvairius įstatymus ir jų paskirtį bei žmogaus teises ir laisves. Teisinis švietimas, jų nuomone, labiausiai paskatintų nepilnamečių įvykdomų plėšimų, išžaginimų bei pasikėsinimų ir vagysčių skaičiaus sumažėjimą. Jaunesnio amžiaus mokiniai dažniau pritarė, kad teisinis švietimas skatina pilietinį aktyvumą, didina pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis, mažina patyčias ir skatina tolerancijos ugdymą bei turi įtakos automobilių vagysčių, nusikaltimų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, kelių eismo taisyklių pažeidimų bei sukčiavimo atvejų mažinimui. Vyresni (17 m.) gimnazistai dažniau pabrėžė įvairių sričių teisinių žinių trūkumą. Merginos palankiau vertino teisinio švietimo poveikį nusikalstamumo mažinimui nei vaikinai. Tyrimo dalyviai nurodė, kad paskaitos, žaidimai ir viktorinos nėra pakankamai efektyvios teisinio švietimo formos. Gimnazistams priimtinesnis yra praktinių pavyzdžių pateikimas bei aptarimas, praktinė pažintis su teisėsaugos institucijomis ir jų veikla.

Vaikai, turintys ADHD požymius, yra labai judrūs, nenustygstantys vietoje, norintys iš karto ir viską žinoti bei pažinti. Siekiant mažinti vaikų hyperaktyvumą, ieškoma įvairių sprendimų ir išeičių. Šiame kontekste aktualiais tampa šie probleminiai klausimai: kokius fizinio ugdymo metodus parinkti 1-4 klasių mokinių hiperaktyvumui mažinti? Kokios fizinio ugdymo veiklos ir priemonės yra tinkamiausios 1-4 klasių mokinių hiperaktyvumui mažinti? Kokia ugdymo(si) aplinka yra tinkamiausia hiperaktyviems vaikams? Tyrimo objektas – 1-4 klasių mokinių turinčių dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromą (ADHD) hiperaktyvumo raiškos mažinimas taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas. Tyrimo tikslas – ištirti 1-4 klasių mokinių turinčių dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromą (ADHD) hiperaktyvumo mažinimo galimybes taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas. Tyrimo uždaviniai: išanalizuoti ADHD sampratą ir jo požymius; aptarti 1-4 klasių mokinių, turinčių ADHD, sunkumus mokymosi proceso metu; nustatyti pedagogų ir tėvų nuomonę apie 1-4 klasių mokinių, turinčių ADHD, hiperaktyvumo mažinimą taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas; ištirti 1-4 klasių mokinių, turinčių ADHD, hiperaktyvumo mažinimo, taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas, galimybes. Naudoti tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė; dokumentų analizė; pusiau struktūruotas interviu; kokybinė turinio analizė. Tyrimas vyko nuo 2024 m. sausio 13 d. iki kovo 30 d. šešiose skirtingose ugdymo įstaigose. Interviu dalyvavo 30 informantų, iš kurių: 24 pradinių klasių pedagogai ir 6 tėvai, auginantys vaikus, turinčius ADHD. Rezultatai. Tyrime dalyvavusių pedagogų nuomone, hiperaktyvumas yra sutrikimas, kuriam būdingas didelis vaikų aktyvumas, impulsyvus elgesys ir sutrikęs dėmesys. Tuo tarpu tėvai kalbėdami apie ADHD turinčius vaikus pabrėžia jų išskirtinį dėmesio poreikį ir neatsargumą. Pedagogai nurodo, kad ugdymo proceso metu patiria sunkumų dėl tokių vaikų netinkamo elgesio, bendravimo, dėmesingumo ir susikaupimo problemų, kurias spręsdami naudoja įvairius ugdymo metodus (individualų darbą, darbą grupėse, susitarimus, žaidimus, aktyvias pertraukas ir fizinę veiklą), bendradarbiauja su tėvais, konsultuojasi su pagalbą teikiančiais specialistais ir keičiasi svarbia informacija. ADHD turintiems vaikams sudaromos sąlygos sportuoti mokyklos sporto salėje ir jos kieme (stadione), žaisti judriuosius žaidimus, šokti ir kt. Tėvai ADHD turintiems vaikams sudaro sąlygas būti fiziškai aktyviems (važinėti dviračiu, riedučiais, naudotis lauko treniruokliais ir kt.), lankyti įvairius sporto būrelius (futbolo, plaukimo, bokso). Tyrimo metu buvo tirtos 1-4 klasių mokinių, turinčių ADHD, hiperaktyvumo mažinimo, taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas, galimybės. Interviu su pedagogais metu paaiškėjo, kad ADHD turinčius vaikus labiausiai domina aktyvi ir nemonotoniška veikla, komandiniai žaidimai ir šokiai. Tačiau tėvai, skirtingai nei pedagogai nurodo, kad šokiai yra viena iš labiausiai nepageidaujamų fizinių veiklų jų vaikams, kadangi ugdymo procese tikslinga nuolat kaitalioti fizinio ugdymo veiklas, kuriose vaikai gali varžytis tarpusavyje ir patirti laimėjimo džiaugsmą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad tiek pedagogai, tiek ir tėvai kaip efektyviausias fizinio ugdymo veiklas išskyrė judriuosius žaidimus ir jiems organizuoti naudojamą sporto inventorių (kamuoliai, lankai, šokdynės, lazdos, kubai, pasipriešinimo gumos ir kt.). Pedagogų nuomone, mažinant vaikų hiperaktyvumą efektyvios priemonės yra: individualios veiklos (kai atliekami konkrečiam vaikui pritaikyti fiziniai pratimai, sportuojama po vieną), muzikos įtraukimas (kai sportuojama ir žaidžiama su muzika). Tuo tarpu tėvai nurodo, kad fizinio ugdymo veiklos, skirtos vaikų hiperaktyvumui mažinti, neturėtų būti labai sudėtingos ir reikalauti didelio susikaupimo ar dėmesingumo. Atlikus 1-4 klasių mokinių, turinčių dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromą (ADHD), hiperaktyvumo mažinimo taikant įvairias fizinio ugdymo veiklas galimybių tyrimą paaiškėjo, kad taikant aktyvias ir nemonotoniškas fizinio ugdymo veiklas, komandinius žaidimus ir šokius bei dėl vaikų turinčių hiperaktyvumo sindromą (ADHD) ugdymo ribotumų, nors ir ne ženkliai, bet galima sumažinti 1-4 klasių mokinių turinčių ADHD hiperaktyvumo raišką.

Šiame darbe analizuojama, kaip tarpasmeniniai santykiai suprantami ir vertinami tinklinio sporto šakoje trenerių-sportininkų-tėvų požiūriu. Tyrimo tikslas - atskleisti tarpasmeninių santykių sąveiką tarp tinklinio trenerių, jų ugdomų 13-15 metų auklėtinių ir tėvų. Tyrimas buvo vykdomas 2023 m. sausio – vasario mėnesiais, naudojant anketinės apklausos metodą. Tarpasmeniniai santykiai buvo vertinami pagal Lisinskienės, Lochbaum, May ir Huml (2019) sudarytą T-S-T santykių skalę PNPCAP (angl. Positive and Negative Processes in Coach-Athlete-Parent interpersonal relationships). Anketą sudarė 19 klausimų. Anketinė apklausa atlikta mišriu būtu, užpildant anketą internetu per apklausa.lt., taip pat popierinės anketos pildytos Lietuvos tinklinio U16 ir U15 čempionatų metu. Tyrimas atliktas laikantis etikos principų. Viso tyrime dalyvavo 636 respondentai, iš kurių daugiausia apklaustųjų buvo tinklinį sportuojantys vaikai – 53,5 proc. (n=340). 250 respondentų buvo tėvai (39,3 proc.) ir 46 apklausti - treneriai (7,2 proc.). Daugiausia tiriamųjų buvo moterys (81,8 proc.). Trenerių tarpe daugiausia buvo turinčių bakalauro laipsnį (47,8 proc.), dirbančių daugiau nei 11 metų (41,3 proc.), dirbančių tik treneriais (58,7 proc.) ir treniruojančių tik mergaites (47,8 proc.). Didžioji dalis sportininkų buvo 15 metų (52,1 proc.), gyvenantys su abiem tėvais (77,6 proc.), daugiausia sportuojančių tik vienerius metus (27,9 proc.), iki šiol dirbę tik su vienu treneriu (57,9 proc.), lankantys sporto mokyklą (86,2 proc.) ir sportuojantys keturis ir daugiau kartų per savaitę (48,5 proc.). Daugiausia tėvų augina 13 metų (41,6 proc.) paauglius, kurie sportuoja tris metus (22,4 proc.), treniruotes lanko 3-4 kartus per savaitę (57,2 proc.) ir iki šiol yra turėję vieną trenerį (70 proc.). Didžioji dalis tėvų patys anksčiau yra sportavę (62,8 proc.). Tyrime buvo naudoti literatūros šaltinių analizės, aprašomosios statistikos (imčių vidurkiai, standartiniai nuokrypiai, procentinės reikšmės) metodai, skirtumams tarp keleto nepriklausomų imčių palyginti buvo naudojama vieno faktoriaus dispersinė analizė (one-way ANOVA). Statistiniam reikšmingumui įvertinti pasirinkta reikšmingumo lygmuo p<0,05, statistinis reikšmingumas vertintas pagal Stjudento t kriterijų. Sąsajoms nustatyti naudotas Spearman koreliacijos koeficientas. Tyrimo duomenys apdoroti Microsoft Word ir SPSS 21 kompiuterinių programų paketais. Analizuojant bendravimą tarpasmeninių santykių kontekste nustatyta, kad daugiausia tinklinio trenerių su vaikais ir jų tėvais minimaliai palaiko santykius, perduoda tik svarbiausią informaciją, tačiau reikšmingai daugiau mamų (p<0,05) teigė, jog stengiasi bendrauti, palaikyti santykius su savo vaiku ir treneriu per sportą. Sportininkų nuomone tėvai domisi jų sportu, tačiau su treneriu artimo bendravimo nepalaiko, reikšmingi skirtumai nustatyti lyties, amžiaus, treniruočių dažnumo, trenerių skaičiaus ir sportinės patirties atžvilgiu (p<0,05). Trenerių vaidmens vertinimo rezultatai leidžia teigti, kad treneriams tarpasmeniniuose santykiuose svarbiausias treneris - pasitikėjimo vertas pavyzdys, kuris užsitarnauja vaikų pasitikėjimą. Tinklininkams svarbiausia, kad treneris būtų kaip mokytojas, kuris moko technikos, taktikos, fizinio rengimo taip pat svarbus trenerio, kaip tėvų ir vaikų suartėjimo sporte tarpininko vaidmuo (p<0,05). Kuo dažniau ir kuo ilgiau tiriamųjų vaikai sportuoja, tuo tėvai trenerį labiau vertina kaip pasitikėjimo vertą pavyzdį. Neigiamas trenerio pavyzdys tyrime dalyvavusiems respondentams buvo mažiausiai svarbus vaidmuo. Nustatyta, kad trenerių, tėvų ir sportininkų tarpasmeninių santykių raiška yra labiau pozityvi nei negatyvi. Pozityvių santykių raiška aukštesnė yra vyriškos lyties respondentų grupėje, negatyvių – moteriškos lyties tarpe (p>0,05). Respondentams tarpasmeniniuose santykiuose svarbiausias yra komandinis darbas (p<0,05), mažiausiai svarbi - komunikacija (p>0,05), kai kiekvieno dalyvio išsakyta mintis yra svarbi ir aptariama. Išanalizavus tarpasmeninių santykių procesų sąsajas nustatytas teigiamas labai stiprus ryšys tarp tvirto ir aiškaus žinojimo, kad T-S-T yra stipri komanda ir paramos. Taip pat kuo labiau vienas iš dalyvių yra labiau įsitraukęs, tuo tarpasmeniniai santykiai yra mažiau palaikantys, silpnėja komandiškumo jausmas, mažėja pagarba vienas kitam ir komunikacija. Analizės metu nustatyta sąsja, kad kuo tiriamieji trenerį labiau vertina kaip mokytoją, tuo jiems svarbesnis yra ir trenerio, kaip pasitikėjimo verto pavyzdžio vaidmuo.

Sportiniai šokiai yra kombinacija meno ir sporto, kurie susideda iš kompleksinių veiksmų ir judesių, sukurtų pagal struktūrizuotus techninių elementų ir choreografijos kriterijus, taip pat sinchronizuojant šiuos judesius su muzika (Nastase, 2012). Kiekvienoje sporto šakoje, norint pasiekti aukštų sportinių rezultatų varžybose, yra labai svarbūs motyvai ir tikslai (Howard, Gagne, Morin ir kt., 2016). Covid-19 viruso atsiradimas ir plitimas paveikė daugelio sportininkų motyvaciją (Gizova, 2021). Hipotezė - Covid-19 pandemija neigiamai paveikė sportinių šokėjų sportininkų motyvaciją sportuoti ir siekti aukštų rezultatų varžybose. Tyrimo objektas – 13-15 metų lankantys sportinius šokius sportininkai. Tyrimo tikslas – nustatyti ir palyginti 13-15 metų sportinių šokių sportininkų motyvaciją lankyti sportinius šokius prieš ir Covid-19 pandemijos metu. Tyrimo uždaviniai: 1. Aptarti sportinių šokių treniruočių specifiką ir motyvacijos problemas. 2. Nustatyti jaunųjų sportinių šokių sportininkų motyvus lankyti sportinius šokius. 3. Nustatyti ir palyginti kaip Covid-19 pandemija paveikė jaunųjų sportinių šokių sportininkų motyvaciją lankyti sportinius šokius prieš ir Covid-19 pandemijos metu. Tyrimo metodai ir organizavimas: mokslinės literatūros šaltinių analizė; anketinė apklausa; matematinė statistika. Tyrimas buvo atliktas 2022 m. sausio 22 d. - kovo 19 d. Vilniuje. Tyrime dalyvavo 13-15 metų sportinius šokius lankantys įvairaus meistriškumo sportininkai iš daugelio įvairių sportinių šokių klubų Vilniuje, daugiausia jų iš „MJ sportinių šokių akademijos“. Tyrime dalyvavo 216 respondentų, kurių amžiaus vidurkis buvo 14,5 metų. Daugiau respondentų buvo mergaitės (57,2 proc.), didesnė dalis respondentų sportinius šokius lankė >5 metus (66,7 proc.). 13–15 metų sportinių šokių šokėjų motyvacija buvo matuojama modifikuota sporto motyvacijos skale – The sport motivation scale (SMS) (Pelletier et al., 1995). Skalė suskirstyta į 6 subskales: vidinė motyvacija – sužinoti; vidinė motyvacija – siekti tobulumo; vidinė motyvacija – patirti; išorinė motyvacija – identifikuotis, susitapatinti; išorinė motyvacija – tiesioginis išorinis reguliavimas; amotyvacija. Kiekvienas subakslės teiginys vertinamas pagal Likerto skalės 5 balų sistemą, kai kiekvienas teiginys įvertinamas nuo 1 iki 5, kai 1 – visiškai sutinku, 5 – neturiu nuomonės. Matematinės statistikos rezultatams apdoroti buvu naudojama SPSS (angl. Statistical Package for Social Science) programos 22.0 versija. Tyrimo duomenys pateikiami paveiksluose, lentelėse nurodant atsakymų pasiskirstymų procentinę ir vidurkių išraišką. Atsakymų pasiskirtsymo statistiniam reikšmingumui vertinti taikytas Stiudento T kriterijus ir chi – kvadratas (χ2) nepriklausomoms imtims. Pasiskirstymas buvo statistiškai reikšmingas, kai p<0,005. Tyrimo rezultatai: Tyrimo rezultatų analizė parodė, jog 13-15 metų berniukus ir mergaites lankyti sportinius šokius dažniausiai motyvuoja stipriai išreikšti vidinės motyvacijos motyvai ir jie yra motyvuoti ne tik patirti malonumą, pasinerti į šią sportinę veiklą, bet ir siekti aukštų rezultatų sportinėje veikloje. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, jog berniukams, labiau nei mergaitėms buvo būdinga ir stipresnė išorinės motyvacijos raiška sportiniams šokiams. Hipotezė, kad Covid-19 pandemija neigiamai paveikė sportinių šokėjų sportininkų motyvaciją sportuoti ir siekti aukštų rezultatų varžybose, pasitvirtino iš dalies. Berniukai dažniau nei mergaitės nurodė, jog jų motyvacija buvo sumažėjusi, tačiau nei berniukai, nei mergaitės nepasižymėjo sumažėjusia motyvacija siekti aukštų rezultatų varžybose. Išvados. Sportinių šokių bendruomenė sugebėjo prisitaikyti prie Covid-19 viruso sukeltų pandemijos pasekmių. Covid-19 pandemija 13-15 metų respondentų sportinę veiklą paveikė nežymiai, beveik trečdalis respondentų įžvelgė teigiamą pandemijos poveikį jų sportinei veiklai, nes užsiėmė sportine veikla namuose. Nors mergaitės ir berniukai Covid-19 pandemijos laikotarpiu nepasižymėjo aukšta nemotyvacija sportinių šokių veiklai, tačiau mergaitės dažniau nurodė, jog jos nebuvo praradusios motyvacijos sportiniams šokiams per Covid 19 pandemiją. Tiek berniukai, tiek mergaitės neprarado motyvacijos siekti aukštų rezultatų varžybose.

Pastaruoju metu vis dažniau akcentuojama, kad daugėja 3-5 metų amžiaus vaikų, patiriančių psichosocialinės adaptacijos, emocijų ir elgesio sunkumų (hiperaktyvumas, savireguliacijos sutrikimai, agresyvumas ir kt.). Nedidelė profesionalių, palankių emocijų ir elgesio sutrikimų patiriančių vaikų ugdymui paslaugų pasiūla ikimokyklinėse ugdymo įstaigose įpareigoja pedagogus imtis iniciatyvos spręsti ir koordinuoti šias problemas. Ikimokyklinio ugdymo pedagogai dažnai susiduria su psichologinių žinių trūkumu, nežinojimu, kaip elgtis su emocijų ir elgesio sutrikimų patiriančiais vaikais, šiuolaikinės darbo su šeima metodikos stoka, todėl pedagogės taiko pačių atrastus ugdymo būdus. Šio darbo tikslas – atskleisti 3-5 metų amžiaus vaikų, turinčių elgesio ir emocijų sutrikimų ugdymo galimybes ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Darbą detalizuoja tokie uždaviniai: atskleisti elgesio ir emocinių sutrikimų sampratą; išryškinti elgesio ir emocijų sutrikimų turinčių 3-5 metų amžiaus vaikų ugdymo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, teorinius aspektus; išryškinti emocijų ir elgesio sutrikimų turinčių 3-5 metų amžiaus vaikų ugdymo galimybes ikimokyklinio ugdymo įstaigoje; parengti rekomendacijas, dėl efektyvesnio emocijų ir elgesio sutrikimų turinčių 3-5 metų amžiaus vaikų ugdymo.

Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijoje (1995) įvardijama, kad pabėgėlis yra asmuo, kuris dėl įvairių priežasčių, keliančių grėsmę jo gyvybei, gerovei, yra už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų. Vaikų pabėgėlių ugdymosi poreikiai yra labai skirtingi ir priklauso nuo jų turimos patirties. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, labai svarbus tampa vaikų iš pabėgėlių šeimų socialinių įgūdžių ugdymas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Socialinių įgūdžių ugdymui siūlomi keletas būdų tačiau kyla probleminiai klausimai: kiek šiomis galimybėmis yra naudojamasi ir ar jų pakanka? Numačius tyrimo tikslą – išsiaiškinti socialinių įgūdžių ugdymo galimybes 3-5 metų vaikams iš pabėgėlių šeimų ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, iškelti tokie uždaviniai: 1) atskleisti teorinius 3-5 metų vaikų iš pabėgėlių šeimų socialinių įgūdžių ugdymo galimybių ikimokyklinio ugdymo įstaigoje aspektus; 2) išanalizuoti pedagogo vaidmenį 3-5 metų vaikų iš pabėgėlių šeimų socialinių įgūdžių ugdymo kontekste; 3) ištirti pabėgėlių tėvų nuomonę apie socialinių įgūdžių ugdymo galimybes 3-5 metų vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigoje; 4) pateikti rekomendacijas ikimokyklinio ugdymo pedagogams ir ugdymo įstaigos administracijai apie socialinių įgūdžių ugdymo pagalbos galimybes 3-5 metų vaikams iš pabėgėlių šeimų. Naudoti tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, interviu apklausa pedagogams, interviu apklausa tėvams, kokybinė tyrimo duomenų analizė. Kokybinis tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti, socialinių įgūdžių ugdymo galimybes ir taikomus metodus, būdus 3-5 metų vaikams iš pabėgėlių šeimų ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, apklausiant pedagogus ir tėvus buvo atliktas kokybinis tyrimas, pasitelkiant pusiau struktūruoto interviu metodą. Interviu apklausoje dalyvavo 10 ikimokyklinio ugdymo pedagogų ir 5 tėvai iš pabėgėlių šeimų. Informantai tyrimui parinkti vadovaujantis laisvanoriškumo principu. Apibendrinus rezultatus, galima teigti, kad socialinių įgūdžių ugdymas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje yra svarbus. Geri socialiniai įgūdžiai lemia sėkmingus santykius su kitais, padeda lengviau adaptuotis ir priimti pokyčius, gebama lengviau valdyti emocijas. 3-5 metų vaikams iš pabėgėlių šeimų svarbu ugdyti savireguliacijos ir savikontrolės, emocijų suvokimo ir raiškos, gebėjimo žaisti, savivokos ir savigarbos, santykių su bendraamžiais ir suaugusiaisiais bei problemų sprendimų gebėjimus. Tyrimu nustatyta, kad pedagogai koncentruoja dėmesį į emocinį, vizualinį ugdymą, inovatyvių priemonių ir programų naudojimą ir siekia užsibrėžtų tikslų ugdant socialinius įgūdžius nuolatos: kasdienėse veiklose, kūrybinėse veiklose, žaidimų metu. Sėkmingam socialinių įgūdžių ugdymui svarbi socialinė pedagoginė pagalba – ją teikia grupės mokytojas, socialinis pedagogas, administracija konsultuojant tėvus, padedant vaikui ugdymo(si) procese. Pabėgėlių tėvų nuomonių tyrimas atskleidė, kad socialinių įgūdžių ugdymas padeda vaikui spręsti problemas, bendrauti, palaikyti santykius su kitais, stiprina savivertę, palengvina adaptaciją. Tėvai pritaria, jog ugdymo įstaigoje yra suteikiamos socialinių įgūdžių ugdymo galimybės ir siūlo skatinti vaikų savarankiškumą, rengti bei dalyvauti įvairiose veiklose, edukacijose bei išvykose, taip pat įtraukti į žaidimus bei padėti adaptaciniu laikotarpiu.

Temos aktualumas: mūsų šalies ugdymo turinys suprantamas ne kaip griežtai reglamentuota programa, o kaip tam tikras procesas, kuriame svarbi turima vaiko patirtis ir sąsajos su aktualiais socialinės kultūrinės jo gyvenamosios aplinkos poreikiais. Jis užtikrina ugdymo kokybę, padeda išvengti socialinės atskirties ir sudaro kuo palankesnes sąlygas kiekvienam vaikui įgyti, patirti ir plėtoti asmenines kompetencijas (Metodinės rekomendacijos ikimokyklinio ugdymo programai rengti, 2015). Tikslios vaikų pasiekimų vertinimo informacijos apie lyderystę šiandien reikia pedagogams, tėvams ir vaikams. Įvertinę vaiko raidą, pažangos lygį galime planuoti veiklą, kurti aplinką, pasirinkti būdus bei metodus vaiko pažangos ir lyderytės vertinimui (Neifachas, 2008). A. Valantino (2012) pateiktame straipsnyje „Ikimokyklinio ugdymo kokybė“, plačiai aprašoma ir parodoma, kad kokybiškas ikimokyklinis ugdymas ir pažangos lygis padeda vėliau spręsti daugelį socialinių problemų – skurdą, nedarbą, mažina priklausomybes, gerina akademinius pasiekimus,daro teigiamą įtaką gyvenimo gerovei. Toliau plėtojant ikimokyklinio ugdymo sistemą Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo kokybė tampa ypač aktuali.

Problema – Kokios yra galimybės skatinti 5 metų vaikų fizinį aktyvumą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje? Darbo objektas – 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimo galimybės ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje. Darbo tikslas – atskleisti 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimo galimybes ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje. Darbo uždaviniai: Išanalizuoti mokslinę literatūrą apie 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimo galimybes; Ištirti pedagogų nuomones apie 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje galimybes; Ištirti tėvų nuomones apie 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje galimybes; Pateikti rekomendacijas pedagogams, skirtas 5 metų vaikų fizinio aktyvumo skatinimui. Darbo metodai: Mokslinės literatūros, dokumentų analizė, kiekybinis tyrimas, apklausa raštu (anketavimas), statistinė duomenų analizė „Microsoft EXCEL 15“ ir „IBM SPSS 23 Statistics“ programomis. Tyrimo metodika: tikslinis netikimybinis kiekybinis tyrimas. Generalinė aibė – 144 respondentai. Temos aktualumas ir ištirtumas: J. Ašmegienės, J. Izokaičio, J. Juzonienės ir kt. (2019) pateiktoje valstybinio audito ataskaitos duomenimis, 51 proc. ugdymo įstaigų neužtikrina, kad vaikai kasdieniniam fiziniam aktyvumui skirtų ne mažiau kaip 50 min. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, pasaulyje apie 80 proc. vaikų nepasiekia rekomenduojamo fizinio aktyvumo kiekio (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, 2019). Europos Bendrijos (2007) atkreipia dėmesį, kad fizinio aktyvumo trūkumas didina riziką atsirasti viršsvoriui, nutukimui ir kitoms chroniškoms su svoriu susijusioms sveikatos problemoms, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligoms bei diabetui. Pagrindinės išvados: Šiandien visuotinai pripažįstama, kad vaikų sveikam vystymuisi reikia 60–90 minučių dienos fizinio aktyvumo normos. Ši norma, mokslo bendruomenės nuomone, gali būti skatinama ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad mažiau nei pusė apklaustų ikimokyklinio ugdymo pedagogų pasiekia rekomenduojamą fizinio aktyvumo dienos lygį, t.y. mažiausiai 60 min. aktyvios veiklos per dieną. Tačiau pedagogai supranta svarbą kurti saugią, vaikų grupės poreikius atitinkančią ir aktyvumą skatinančią, ugdymo(si) aplinką. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, pedagogai numato galimybes taikyti pažangius ugdymo metodus, organizuoti netradicines rytmetines mankštas, kurti aplinką, tenkinančią vaikų judėjimo poreikius. Daugiau nei pusė apklaustų tėvų mano, kad jų vaikai pakankamai aktyvūs ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tačiau siekiama didinti tėvų, dalyvaujančių vaikų fiziniu aktyvumo skatinimo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, skaičių. Tėvai mano, kad pedagogai turėtų skatinti tėvų dalyvavimą vaikų grupės gyvenime, ypač tėvai atskleidė galimybę dalyvauti lauko sporto žaidimuose, viktorinose ir kitose aktyviose pramoginėse veiklose. Parengtose rekomendacijose pateikiami praktinių galimybių pavyzdžiai, kurie turėtų veiksmingą įtaką ugdymo kokybės gerinimui ir galimybėms kasdien siekti vaikų fizinio aktyvumo rekomenduojamos 60-90 min. fizinio aktyvumo dienos normos lygį. Nustatytos pagrindinės tobulinimosi kryptys pedagogams ir tėvams.

Pastaruoju metu mūsų šalies mokyklose siekiama atkreipti vis didesnį dėmesį į vaikų emocinės gerovės svarbą bei mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymąsi. Socialinis ir emocinis ugdymas svarbus vaikų emocinei ir socialinei sveikatai, patyčių ir žalingų įpročių prevencijai, pilietiškumui, mokymosi motyvacijai bei akademinei sėkmei ar kito pobūdžio prevencijai. Mokslininkams akcentuojant socialinių ir emocinių kompetencijų svarbą ugdyme, Lietuvos mokslininkų darbuose šis reiškinys nėra plačiai tyrinėtas, trūksta tyrimų skirtų apžvelgti mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą Lietuvos mokyklose. Tad, šio tyrimo problema: Kokia yra 5-8 klasių mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų raiška ir kaip socialinės ir emocinės kompetencijos ugdomos mokykloje? Šio darbo tikslas – atskleisti 5-8 klasių mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą mokykloje. Baigiamojo darbo teorinėje dalyje nagrinėjama socialinio ir emocinio ugdymo bei socialinių ir emocinių kompetencijų samprata, apžvelgiami socialinių ir emocinių kompetencijų tyrimai mokslininkų darbuose, atskleidžiami socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymosi ypatumai mokykloje bei aptariamas pedagogo vaidmuo ugdant mokinių socialines ir emocines kompetencijas. Visos šios nagrinėjamos temos susijusios su mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymu mokykloje. Baigiamojo darbo tyrimui atlikti pasirinkti kiekybinis ir kokybinis tyrimo metodai. Mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymui(si) mokykloje atskleisti buvo pasitelktas kiekybinis tyrimo metodas – anketinė apklausa raštu, joje dalyvavo 503 5-8 klasių mokiniai. Siekiant išsiaiškinti pedagogų nuomonę apie mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą(si) mokykloje pasirinktas – kokybinis tyrimas, struktūruotas interviu metodas, kuriame dalyvavo 13 bendrojo ugdymo mokyklos pedagogų. Mokinių tyrimo metu siekta išsiaiškinti, kaip skiriasi 5-8 klasių mokinių, dalyvaujančių socialinių ir emocinių kompetencijų (SEU) ugdymo programose ir mokinių dalyvaujančių kitose programose (KITOSE programose) socialinių ir emocinių kompetencijų (SEK) skalės ir subskalių ,,Savimonės“, „Savitvardos“ „Socialinio sąmoningumo“ „Tarpusavio santykių“ bei „Atsakingų sprendimų priėmimo“ rodikliai. Mokinių apklausos rezultatai rodo, jog iš esmės statistiškai reikšmingai socialinų ir emocinių kompetencijų vertinimas skiriasi 5-tose ir 6-tose klasėse. 5-tų klasių mokinių dalyvaujančių SEU programose socialinės ir emocinės kompetencijos yra aukštesnės nei KITOSE programose dalyvaujančių 5-tų klasių mokinių (p=0,046), tačiau socialinių ir emocinių kompetencijų sričių „Savimonės“, „Savitvardos“, „Socialinio sąmoningumo“, „Tarpusavio santykių“, „Atsakingų sprendimų priėmimo“ vertinimo skirtumai nėra statistiškai reikšmingi. O 6-tose klasėse mokinių dalyvaujančių KITOSE programose socialinės ir emocinės kompetencijos yra aukštesnės nei SEU programose dalyvaujančių mokinių (p=0,001). Taip pat buvo nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai pagal socialines ir emocines kompetencijų sritis: „Savimonės“, „Savitvardos“, „Socialinio sąmoningumo“, „Tarpusavio santykių“ ir „Atsakingų sprendimų priėmimo“. Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai leidžia teigti, jog šis socialinių ir emocinių kompetencijų ir sričių: „Savimonės“, „Savitvardos“, „Socialinio sąmoningumo“, „Tarpusavio santykių“ bei „Atsakingų sprendimų priėmimo“ vertinimo skirtumas labiau būdingas 6-tų klasių mergaitėms, o ne berniukams. Pedagogų interviu analizė rodo, jog švietimo įstaigoje mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymas įgyvendinamas visuose trijuose socialinio ir emocinio ugdymo lygmenyse. Dauguma pedagogų mokinių socialines ir emocines kompetencijas ugdo grupinėse veiklose, taiko metodus, skirtus stiprinti socialines ir emocines kompetencijas. Šio ugdymo metu pedagogui tenka svarbus vaidmuo, jis tampa patarėju, padėjėju, pagalbininku, įkvepėju, motyvuotoju, guodėju, vertybių ugdytoju, draugu, bei pasitikėjimą keliančiu žmogumi. Pedagogai interviu metu atskleidė vykdančios prevencinės programos privalumus, nurodė su kokiais iššūkiais tenka susidurti įgyvendinant prevencinę programą mokykloje, pastebėjo programos trūkumus. Taip pat nurodė pasiūlymus kaip būtų galima efektyviau gerinti mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą bei pateikė rekomendacijas pedagogams ugdant mokinių socialines ir emocines kompetencijas.

Šiandien paauglių fizinės sveikatos išsaugojimo ir palaikymo klausimas yra gana aktualus. Šiuolaikinės technologijos jau nuo mažens tapo neatsiejama kasdienio jaunuolių gyvenimo dalimi. Tiek nepakankamas jaunuolių fizinis krūvis, tiek netinkama ir bloga mityba lemia paauglių fizinio pajėgumo sumažėjimą. Švietimo sistemos tikslas - sudaryti sąlygas tinkamai ugdyti ir palaikyti vaikų emocinę ir fizinę sveikatą, taip pat harmoningai ugdyti juos kaip gabias ir aktyvias asmenybes. Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos integravimas į ugdymo programas yra susijęs su daugeliu mokinių pasiekimų, apimant geresnius akademinius rezultatus, tarpusavio pagarba grįstų santykių plėtojimą ir geresnę emocinę savireguliaciją. Tačiau moksliniuose tyrimuose pasigendama išsamesnių tyrimų, atskleidžiančių socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos bei fizinio pajėgumo tarpusavio sąsajas. Tyrimo objektas – 7-8 klasių mokinių socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencija ir fizinis pajėgumas. Tyrimo tikslas – išanalizuoti 7-8 klasių mokinių fizinio pajėgumo ir socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos raštingumo sąsajas. Tyrimo uždaviniai:

1. Apžvelgti mokinių fizinio pajėgumo ir socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos teorinius aspektus;
2. Nustatyti 7-8 klasių mokinių ir socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos raišką;
3. Įvertinti 7-8 klasių mokinių fizinį pajėgumą;
4. Ištirti sąsajas tarp 7-8 klasių mokinių fizinio pajėgumo ir socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos raštingumo. Tyrimo metodai.
5. Literatūros šaltinių analizė.
6. Fizinio pajėgumo testavimas. Testavimas atliktas remiantis Mokinių, besimokančių pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, fizinio pajėgumo nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu 2019-10-8 LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1153.
7. Anketinė apklausa. Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos raštingumas tiriamas rengiant anketinę apklausą.
8. Statistinė analizė. Duomenų statistinei ir aprašomajai analizei buvo naudojama SPSS (Statistical Package for Social Science) 26 versijos kompiuterinė programa. Gauti duomenų rezultatai buvo apdoroti matematiniu-statistiniu būdu procentine raiška, rangų vidurkiais, Stjudento t nepriklausomos imties testu, Friedmano kriterijumi, Stjudento t vienos imties ir Pearsono testais. Išvados:
9. Fizinis pajėgumas ir socialinės, emocinės bei sveikos gyvensenos kompetencijos yra glaudžiai susijusios bei ši sąveika gali turėti įvairių padarinių asmens socialiniam vystymuisi bei bendrai gyvenimo kokybei ir gerovei. Sveikas gyvenimo būdas ir fizinis aktyvumas gali turėti teigiamą poveikį emocinei gerovei ir socialinėms kompetencijoms bei fizinio pajėgumo rodiklių pokyčiams. Reguliari fizinė veikla ne tik stiprina kūną, bet taip pat gali turėti giluminį poveikį psichinei ir socialinei sveikatai.
10. Didžioji dalis apklaustųjų sutinka, kad palaikymas sustiprina tarpusavio santykius (74,2 proc.), žino, kad paauglystėje vyksta fiziologiniai pokyčiai (76,6 proc.). Daugiau nei 70 procentų apklaustųjų žino kas yra psichologinis, fizinis smurtas bei prievarta (74,2 proc.) ir pritaria, kad sveikos gyvensenos pasirinkimas padeda įveikti galimus sveikatos iššūkius (70,9 proc.).
11. Ištirtųjų moksleivių fizinis pajėgumas yra sveikatai palankioje zonoje, išskyrus 7 bei 8 klasių mergaičių ir berniukų flamingo teste, 7 ir 8 klasių mergaičių bei 7 klasės berniukų 20 m bėgimo šaudykle testuose, 8 klasės mergaičių kybojimo teste. Šių testų vidurkiai yra geltonoje zonoje („reikia tobulėti“).
12. 7-8 klasių mokinių fizinio pajėgumo ir socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos aptiktos tarp šuolio į tolį rezultatų ir teiginių „lengvai atpažįstu neetišką elgesį“ (r = -0,204; p = 0,026) bei „aš žinau, kad paauglystėje vyksta fiziologiniai pokyčiai“ (r = -0,216; p =0,018).

Darbe atskleisti teoriniai 9 – 11 metų jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo aspektai. Testavimo metodu buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – įvertinti 9–11 metų jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo kaitą treniruočių metu 8 savaičių laikotarpiu. Tikslui pasiekti buvo išsikelti uždaviniai: išnagrinėti mokslo informacijos šaltinius, siekiant atskleisti jaunųjų futbolininkų fiziologinę charakteristiką; išsiaiškinti 9–11 metų jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo svarbą; nustatyti 9–11 metų jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo kaitą; identifikuoti trenerio patiriamus iššūkius treniruojant 9–11 metų jaunųjų futbolininkų fizinį pajėgumą. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog sistemingos 3 kartus per savaitę po 60 min. futbolo treniruotės buvo veiksmingos ugdant jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo gebėjimus, kadangi II testavimo metu buvo pastebėti teigiami pokyčiai: testo „Šuolio į tolį iš vietos“ rezultatai pagerėjo 0,8 cm., testo „Sėstis ir gultis“ tyrimo rezultatai pagerėjo 1,2 k/30s., testo „Kybojimas sulenktomis rankomis“ rezultatai pagerėjo 0,2 ms., testo „Atsispaudimų nuo žemės“ rezultatai pagerėjo 0,4 karto. I testavimo ir II testavimo jaunųjų futbolininkų testo „30 m. bėgimo iš vietos ir įsibėgėjus“ rezultatai tapo geresni: iš vietos – 0,25 sek., įsibėgėjus – 0,5 sek., testo „100 m. bėgimas laikui“ rezultatai pagerėjo 0,4 sek., testo „Kimštinio kamuolio metimas nuotoliui dviem rankomis per save“ rezultatai pagerėjo 3 cm., testo „Šuoliavimo kvadratuose“ rezultatai pagerėjo 0,86 karto per 10 sek., testo „Bėgimo šaudykle 10 kx5 m“ rezultatai pagerėjo 0,7 sek. Treneriai interviu metu identifikavo patiriamus iššūkius treniruojant 9–11 metų jaunųjų futbolininkų fizinio pajėgumo gebėjimus. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog pasyvus gyvenimo būdas, informacinės technologijos iššaukia prastą vaikų fizinį pajėgumą, todėl šiuolaikiniai vaikai pasižymi prasta koordinacija, lankstumu, ištverme ir kitais fiziniais aspektais. Treneriams pagrindinis iššūkis yra tai, kad visi vaikai nori daugiau treniruočių metu dirbti su kamuoliu, o fiziniai pratimai nėra tokie populiarūs, mėgstami, todėl dažnai tokias treniruotes vaikai praleidžia, nenori sunkiai dirbti, todėl sunku juos sudominti.

Mokslinė problema: Koks andragogo vaidmuo pedagogams plėtojant komandinio darbo gebėjimus neformaliajame suaugusiųjų švietime? Tyrimo tikslas – teoriškai išanalizuoti ir empiriškai pagrįsti andragogo vaidmenį pedagogams plėtojant komandinio darbo gebėjimus neformaliajame suaugusiųjų švietime. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti andragogo vaidmenį pedagogams plėtojant komandinio darbo gebėjimus neformaliajame suaugusiųjų švietime. 2. Atskleisti Klaipėdos m. X švietimo įstaigos pedagogų požiūrį į andragogo vaidmenį jiems plėtojant komandinio darbo gebėjimus neformaliame suaugusiųjų švietime. 3. Išryškinti Klaipėdos m. X švietimo įstaigos andragogų praktikų, vedančių seminarus pedagogams, požiūrį į jų vaidmenį pedagogams plėtojant komandinio darbo gebėjimus. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, interviu, anketinė apklausa. Teorinė ir empirinė tyrimo analizė patvirtino išsikeltą hipotezę, jog neformaliajame suaugusiųjų švietime pedagogai sėkmingai plėtos komandinio darbo gebėjimus, kai andragogas pats nuolat plėtos bendrąsias kompetencijas, tarp andragogo ir besimokančiųjų vyks konstruktyvus bendravimas ir bendradarbiavimas bei į bet kurio kvalifikacijos tobulinimo renginio turinį, skirtą pedagogams, andragogas įtrauks komandinio darbo gebėjimų ugdymąsi. Kokybinio tyrimo duomenų analizė rodo, jog informantai turi sukaupę nemažą patirtį kvalifikacijos tobulinimo renginių vedimo srityje, supranta neformaliojo suaugusiųjų švietimo esmę bei paskirtį bei išmano kaip reikia padėti pedagogams plėtoti komandinio darbo gebėjimus. Tačiau andragogai nepakankamai išnaudoja visas galimybes (parenkant turinį, metodus, kuriant mokymosi aplinką) kvalifikacijos tobulinimo renginiuose pedagogams plėtojant komandinio darbo gebėjimus. Kiekybinio tyrimo duomenų analizė rodo, jog Klaipėdos X švietimo įstaigos pedagogai dar nėra pakankamai išsiugdę komandinio darbo gebėjimus. Todėl jiems labai svarbu tobulinti komandinio darbo gebėjimus neformaliajame suaugusiųjų švietime, kur andragogo vaidmuo yra nevienareikšmis, tiek perteikiant mokymosi turinį, tiek savo pavyzdžiu įkvepiant pedagogus mokytis ir tobulėti.

Darbo tikslas: teoriškai išanalizuoti ir empiriškai pagrįsti andragogo vaidmens svarbą ir reikšmę, kuriant, fizinę negalią turinčių besimokančiųjų specialius poreikius tenkinančią, mokymosi aplinką. Darbe iškelti šie uždaviniai: 1) Išnagrinėti mokymosi aplinkos sampratų įvairovę, apibūdinti asmenų su fizine negalia poreikius tenkinančios mokymosi aplinkos kūrimo svarbą ir ypatumus; 2) Išanalizuoti andragogo veiklos lauką, bei atliekamas funkcijas, vaidmenis, kuriant fizinę negalią turinčių besimokančiųjų specialius poreikius tenkinančią mokymosi aplinką, padedančią negalią turintiesiems integruotis į darbo rinką; 3) Ištirti fizinę negalią turinčių besimokančiųjų požiūrį į andragogo vaidmenį ir specialius poreikius tenkinančios mokymosi aplinkos, skatinančios asmenų, turinčių fizinę negalią integraciją į darbo rinką, kūrimą. Darbe kelta mokslinė problema: koks yra andragogo vaidmuo, kuriant, fizinę negalią turinčių, besimokančiųjų specialius poreikius tenkinančią mokymosi aplinką? Tyrimo objektas – andragogo vaidmuo ir fizinę negalią turinčių besimokančiųjų specialius poreikius tenkinančios mokymosi aplinkos kūrimas. Šiuo tyrimu siekta teoriniu ir empiriniu aspektu išnagrinėti andragogo vaidmens svarbą ir reikšmę, kuriant, fizinę negalią turinčių besimokančiųjų specialius poreikius tenkinančią, mokymosi aplinką, skatinančią, fizinę negalią turinčių, besimokančiųjų integraciją į darbo rinką. Analizuota mokslinė ir metodinė literatūra, fokus grupės diskusijos metodu atliktas kokybinis tyrimas su besimokančiaisiais. Darbe iškelta hipotezė, kad andragogo atliekami vaidmenys gali būti svarbūs, kuriant, specialius poreikius tenkinančią, mokymosi aplinką, kuri padėtų negalią turintiems besimokantiesiems integruotis į darbo rinką, išanalizavus tyrime dalyvavusių informantų nuomonę, pasitvirtino. Sudarius visas reikiamas sąlygas mokymosi procese ir darbo rinkoje, fizinę negalią turinčiam besimokančiajam atsivertų puikios karjeros galimybės, jam būtų suteikta galimybė aktyviai dalyvauti savo bendruomenės visuomeniniame gyvenime. Besimokančiųjų nuomone svarbiausias yra fizinę negalią turinčio žmogaus padėties darbo rinkoje suvokimas ir supratimas.

Siekiant sėkmingai dirbti verslo sektoriuje, žmonės turi nuolat tobulinti kompetencijas ir kelti kvalifikaciją. Todėl ypatingai išryškėja andragogo vaidmuo, kuriant verslo sektoriuje tinkamą mokymosi aplinką, reikalingą formuluojant organizacijų siekiamus tikslus ir uždavinius, bei padedant juos įgyvendinti. Pabrėžiant andragogo vaidmens svarbą, kuriant mokymosi aplinką verslo sektoriuje, organizacijos ir žinių valdymo strategijų integravimas užtikrina geresnius besimokančiųjų mokymosi rezultatus, darnesnę organizacijos veiklą, nurodo, kaip žinios gali padėti greičiau ir tiksliau įgyvendinti verslo sektoriaus strateginius tikslus.

Studijų kontekste ryškus nuolatinis studijų kokybės užtikrinimas, kurių viena reikšmingų sudedamųjų dalių – studijų kokybės vertinimas. Vienas iš pagrindinių tikslų yra suaugusiųjų mokymo kokybės užtikrinimas, nes dėl prastos kokybės suaugusiųjų mokymo paslaugų sulaukiama menkų mokymosi rezultatų. Nors itin plačiai diskutuojama studijų kokybės klausimais tačiau stokojama platesnių mokslinių diskusijų andragogų rengimo kokybės parametrų modeliavimo aspektu. Būtina aprūpinti darbo rinką profesionaliai parengtais andragogais, kurie gebėtų teikti kokybiškas švietimo paslaugas, o jų poreikis yra didelis. Mokslinė problema - kokie aukštojo mokslo kokybės parametrai laiduoja sėkmingą andragogo profesionalo rengimą? Tyrimo tikslas - teoriškai išanalizuoti ir empiriškai pagrįsti andragogų rengimo kokybės parametrus modeliavimo aspektu. Tyrimo objektas - Andragogų rengimo kokybės parametrai. Tyrimo uždaviniai: • Atlikti teorinę analizę aukštojo mokslo, andragogų rengimo kokybės modeliavimo aspektu. • Išanalizuoti švietimo dokumentus (europiniu, nacionaliniu instituciniu lygmenimis) andragogų rengimo kokybės klausimais. • Atlikti andragogų bakalaurų rengimo kokybės KU TSI analizę. • Ištirti besimokančiųjų ir baigusių studijas požiūrį į andragogų rengimo kokybę Tyrimo metodai: teorinė analizė, modeliavimas, dokumentų analizė, atvejo analizė, ilgalaikis stebėjimas, dokumentų analizė, pokalbis, anketavimas. Apibendrinta teorinio ir empirinio tyrimo analizė patvirtino tyrimo hipotezę - Andragogo profesionalo rengimas vyks sėkmingai, jeigu bus įvertinti šie pagrindiniai kokybės parametrai: tinkamas mokymosi aplinkos ir infrastruktūros sukūrimas; mokymosi programos (turinio) atitikimas rinkos poreikiams ir paklausai; dėstytojų profesionalumas; parama, pagalba besimokančiajam; nuolatinė studijų vyksmo stebėsena ir vertinimas, kurių pagrindu koreguojama studijų turinys ir procesas.

Plaukimas – viena populiariausių sporto šakų pasaulyje, gyvybiškai svarbus įgūdis, kuris taip pat yra įtrauktas į Lietuvos pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas (Sadauskienė, Milašius, 2011; LOOP LOC pool safety, 2018; Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, 2008). Plaukimas yra naudingas užsiėmimas žmogaus organizmui, nes jį grūdina, padidina sąnarių paslankumą, gerina medžiagų apykaitą, padeda formuotis taisyklingai laikysenai, gerina nervų, širdies ir kvėpavimo sistemas (Statkevičienė, 2016; Conti, 2015; Skučas, 2013; Rodriguez, 2011; Bandy, Sanders, 2007). Daugelyje pasaulio šalių, viena didžiausių vaikų iki 14 metų mirties priežasčių – skendimas (Webber, ir kt., 2020; Centers for Disease Control and Prevention, 2018; Statkevičienė, 2014; WHO, 2008). Taigi plaukimas puiki prevencinė priemonė, norint sumažinti skendimų skaičių, kuris yra trečioje vietoje kaip mirties priežastis Lietuvoje (Lidžiūtė, Grubliauskienė, 2015). Pradėti mokyti plaukti rekomenduojama kuo anksčiau, nes dažniausiai skęsta 6 – 10 metų vaikai (Dayton Daily News, 2018; Sadauskienė, Milašius, 2011). Šiame darbe analizuojamas antrų klasių mokinių vykdomos mokymo plaukti programos įgyvendinimo aktualumo ir efektyvumo problema. Tyrimo tikslas - atskleisti antrų klasių mokinių mokymo plaukti programos aktualumą bei ištirti efektyvumą. Tyrime buvo naudoti: mokslinės – metodinės literatūros, anketinės apklausos, pedagoginio stebėjimo metodai. Anketinėje apklausoje dalyvavo Klaipėdos miesto 12 mokyklų antrokų tėvai (n=351). Tyrimas vyko 2021 m kovo mėnesį, nuotoliniu būdu per apklausų vykdymo platformą. Anketinė apklausa buvo sudaryta iš 34 klausimų: 6 demografinių ir 28 kuriais buvo siekiama atskleisti tėvų požiūrį į plaukimą ir vykdomą antrų klasių mokinių mokymo plaukti programą. Pedagoginiame stebėjime dalyvavo Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos dvi antrokų klasės (n=49). Tyrimo dalyvių amžius buvo 7 – 9 metai. Tyrimas vyko 2018 – 2019 m.m. Tyrimo metu buvo vertinami mokinių pasiekimai stebint plaukimo pamokas baseine. Duomenų fiksavimui buvo naudojamasi parengtu bei patvirtintu Klaipėdos miesto bendrojo ugdymo mokyklų antrųjų klasių mokinių mokymo plaukti programos įgyvendinimo aprašu ir stebėjimo protokolu, kuriame buvo pateikti pagal sunkumo lygį suskirstyti pratimai. Buvo vertinama kaip greitai vaikai pripranta prie vandens ir kaip formuojasi plaukimo įgūdžiai. Pagal tai mokiniai buvo įvertinami pirmąją mokymo plaukti projekto pamoką, po 18 pamokų ir po 32 pamokų. Matematinės statistinės analizės metodu buvo atlikta procentinė duomenų analizė. Analizuojant pedagoginio stebėjimo duomenis, dviejų priklausomų imčių (II – III vertinimo) palyginimui taikytas Wicoxon‘o kriterijus, trijų priklausomų imčių (I – II – III vertinimo) palyginimui – Friedman‘o kriterijus. Dviejų nepriklausomų (mergaitės, berniukai) imčių palyginimui – Mann – Whitney (U) kriterijus. Analizuojant anketinės apklausos tyrimo duomenis, dviejų kintamųjų priklausomybės vertinimui buvo naudojama Pearsono koreliacija (r). Sudėtiniams indeksams formuoti buvo sudaromos jungtinio skirstinio histogramos. Dviejų nepriklausomų (moterys, vyrai) imčių palyginimui – Mann – Whitney (U) kriterijus. Suderinamumo hipotezėms tikrinti naudojamas χ² - Chi kvadratu – kriterijus. Visi tyrimų duomenys apdoroti taikant statistinių duomenų apdorojimo programos SPSS (Statistical Package for the Social Science) paketo 26.0 versiją. Tyrimo metu nustatyta, kad tikslinėje antrokų tėvų populiacijoje vyrauja labai palankus požiūris į plaukimą ir vykdomą antrų klasių mokymo plaukti programą. Net 98 proc. tėvų teigiamai vertina suteiktą galimybę antroje klasėje besimokantiems vaikams mokytis plaukti fizinio ugdymo pamokų metu. Beveik visi antrokų tėvai (99,6 proc.) visiškai sutinka su teiginiu, kad mokėti plaukti yra reikalinga ir naudinga visiems, nes dėl to jaučiamės saugesni, tai naudinga sveikatai ir tai smagi pramoga. Jų nuomone, mokėti plaukti yra gyvybiškai svarbu. Antrokų tėvai nurodo tik keletą neigiamų plaukimo užsiėmimų aspektų. Daugiau nei 2/3 antrokų tėvų (68,7 proc.) linkę pritarti, kad baseino vandens cheminio – techninio valymo produktai neigiamai veikia akis, odą ir plaukus. Nors labiausiai dominuoja palankus požiūris į plaukimą, tiriant kritiškesnį požiūrį labiau dominuoja moterys. Ženkli dalis tėvų (96,6 proc.) pageidauja, kad plaukimo užsiėmimai mokykloje, per fizinio ugdymo pamokas, būtų vykdomi ne tik antroje klasėje, bet ir per visą (ar beveik visą) formalaus ugdymo mokykloje laikotarpį. Antrų klasių mokinių mokymo plaukti programa yra efektyvi, nes jos įgyvendinimo metu po 31 užsiėmimo labai gerai plaukti išmoko du trečdaliai (65,3 proc.) tyrimo dalyvių. Jie sugebėjo įšokus į baseiną nuplauki 50 metrų keičiant būdus – 25 metrus ant nugaros ir 25 metrus ant krūtinės. Trečdaliui mokinių plaukimo užsiėmimų pritrūko ir jie labai gerai plaukti neišmoko, tačiau jiems ateityje reikės tik tobulinti savo plaukimo įgūdžius. Pasiekimų kaita atskleidė, kad 18 užsiėmimų neužtenka išmokti pagrindinių plaukimo pratimų ir plaukti. Po 18 plaukimo pamokų labai gerai nuplaukti 25 metrus ant nugaros arba krūtinės sugebėjo tik 18,4 proc., vidutiniškai – 44,9 proc., o silpnai – 36,7 proc. vaikų.

Magistro baigiamajame darbe analizuojama artimųjų į(si)traukimo galimybė į pacientų, turinčių rijimo sutrikimą po galvos smegenų insulto, reabilitacijos procesą. Šiuolaikinėje visuomenėje yra plačiai kalbama apie artimųjų ir gydymo įstaigose dirbančių specialistų bendravimą ir bendradarbiavimą, bendrus tikslus ir siekius, kai pagrindinis artimųjų ir specialistų partnerystės objektas - pacientas, turintis rijimo sutrikimą po galvos smegenų insulto. Tyrimo objektas – artimųjų į(si)traukimas į pacientų, turinčių rijimo sutrikimą po galvos smegenų insulto, reabilitacijos procesą. Tyrimo tikslas – išanalizuoti artimųjų į(si)traukimo galimybę į pacientų, turinčių rijimo sutrikimą po galvos smegenų insulto, reabilitacijos procesą. Tyrime dalyvavo 15 (N=15) šeimos narių, kurie slaugo pacientus, turinčius rijimo sutrikimą po galvos smegenų insulto ir 10 (N=10) klinikinių logopedų, kurie turi sąsajas su pacientų, turinčių rijimo sutrikimą po galvos smegenų insulto, artimaisiais. Artimųjų į(si)traukimas į paciento reabilitacijos procesą yra vienas iš esminių pozityviosios socializacijos veiksnių, todėl baigiamajame magistro darbe iškeltas probleminis klausimas: Kaip plėtoti artimųjų į(si)traukimą į pacientų, turinčių rijimo sutrikimą po galvos smegenų insulto, reabilitacijos procesą, kad jie taptų gydymo įstaigos bendruomenės dalimi, aktyviai dalyvaujančia konstruojant ir organizuojant reabilitacijos procesą, o ne perkeltų visos atsakomybės už pacientų rijimo proceso atstatymą gydymo įstaigoje dirbantiems klinikiniams logopedams?Siekiant išsiaiškinti artimųjų į(si)traukimo galimybę į pacientų, turinčių rijimo sutrikimą po galvos smegenų insulto, bendradarbiavimo perspektyvoje, teorinėje darbo dalyje aptariama klinikinių logopedų ir šeimos bendradarbiavimo bei artimųjų į(si)traukimo į pacientų, turinčių rijimo sutrikimą po galvos smegenų insulto, sampratos, artimųjų ir gydymo įstaigos sąveika, atskleidžiama artimųjų į(si)traukimo svarba ir galimybės bei partnerystės esminės problemos tarp artimųjų ir gydymo įstaigos, taip pat, aptariama galvos smegenų insulto samprata, klasifikacija, įtaka pacientų savarankiškumui ir gyvenimo kokybei esant rijimo sutrikimui. Pusiau struktūruotu interviu siekiama išsiaiškinti klinikinių logopedų ir pacientų artimųjų į(si)traukimo galimybes į pacientų, turinčių rijimo sutrikimą po galvos smegenų insulto, reabilitacijos procesą ir gautus atsakymus palyginti tarpusavyje. Tyrimu nustatyta, kad daugelis klinikinių logopedų ir pacientų artimųjų akcentuoja ir tvirtina kad artimųjų į(si)traukimas yra labai svarbus procesas, nurodo pagrindinius bendravimo ir bendradarbiavimo aspektus, kurie yra svarbūs norint užtikrinti tikrą partnerystę. Teigiama, kad artimųjų ir specialistų bendradarbiavimas yra labai svarbu paciento gyvenimo kokybės ir reabilitacijos tęstinumo užtikrinimui. Daugelis artimųjų džiaugiasi ir yra patenkinti bendravimu ir bendradarbiavimu ne tik su klinikiniais logopedais, bet ir su kitais specialistais ir tai juos tenkinta, nes jie mato, kad teikiant kompleksinę pagalbą galima pasiekti geresnių rezultatų. Artimieji teigia, kad geriausia bendradarbiavimo forma – individualūs pokalbiai su klinikiniais logopedas bei kitais specialistais.

Mokslinė problema: Kaip asmeninės karjeros valdymas padeda tenkinti žmogaus savirealizacijos poreikį? Tyrimo tikslas – teoriškai išanalizuoti ir empyriškai pagrįsti asmeninės karjeros valdymą savirealizacijos aspektu Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti asmeninės karjeros valdymo ir savirealizacijos sampratų bei jų tarpusavio sinergijos aspektus. 2. Ištirti suaugusiųjų požiūrį į jų asmeninės karjeros valdymą tenkinant savirealizacijos poreikį. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir interviu. Teorinė ir empirinė tyrimo analizė patvirtino išsikeltą hipotezę, jog savęs realizacija profesinėje veikloje galima, kai individas gebės kryptingai valdyti asmeninę karjerą, ko pasekoje atsiras stiprus sinerginis ryšys tarp asmeninės karjeros valdymo ir savirealizacijos šiam tikslui įgyvendinti. Asmeninė karjera priklauso nuo paties individo turimų kompetencijų iškeltų tikslų, norų ir galimybių. Siekiant sėkmingai įgyvendinti karjerą, būtinas kokybiškas asmeninės karjeros valdymas, kurio pagrindą sudaro savęs pažinimas, karjeros galimybių pažinimas, karjeros sprendimų priėmimas, karjeros plano sudarymas ir karjeros plano realizavimas. Savirealizacija yra glaudžiai susijusi su asmenine karjera, jų tarpusavio jungtis padeda pasiekti daug didesnę naudą nei atskirų karjeros valdymo elementų pavienis panaudojimas, t. y. gaunamas didesnis vidinis pasitenkinimas, materialinis atlygis, motyvacija ir prasmės pojūtis. Kokybinio tyrimo duomenų analizė rodo, jog informantai turi sukaupę nemažą patirtį asmeninės karjeros valdyme, gerai suvokia savo kompetencijas ir puikiai geba save realizuoti veikloje. Kiekvienam saviraiška veikloje yra pati svarbiausia ir pagrindinė varomoji karjeros jėga. Tačiau informantai nepakankamai išnaudoja visas karjeros planavimo galimybes (nesidomi karjeros planavmu), kurios leistų efektyviau siekti karjeros pasirinktoje srityje ir suteiktų dar daugiau pasitikėjimo savimi.

Šiandieną vis labiau svarbi tampa asmeninė karjera bei jos valdymas. Karjeros planavimas – visą gyvenimą trunkantis procesas. Tam, kad atsidūręs globalių pokyčių kontekste žmogus nepasimestų ir galėtų sėkmingai planuoti savo karjerą, švietimo institucijoms iškyla uždavinys ugdyti asmeninės karjeros valdymo kompetenciją. Taigi, universitetai turi prisidėti prie studentų asmeninės karjeros valdymo kompetencijos ugdymo. Tyrimo problema – kokie ir kaip asmeninės karjeros valdymo kompetenciją laiduojantys gebėjimai gali būti ugdomi universitetinėse studijose? Tyrimo objektas – studento asmeninės karjeros valdymo kompetencijos ugdymas. Tyrimo tikslas – teoriškai ir empiriškai išanalizuoti studentų asmeninės karjeros valdymo kompetencijos ugdymą Klaipėdos universiteto studijose. Naudojant teorinės analizės, interviu ir jų analizės, anketinės apklausos metodą bei tyrimo rezultatų apdorojimui taikant statistinę duomenų analizę, darbe išanalizuotos asmeninės karjeros valdymo kompetencijos ugdymo universitetinėse studijose teorinės prielaidos, atskleistas karjeros specialistų, dėstytojų bei studentų požiūris į asmeninės karjeros kompetencijos ugdymą universitete. Tokiu būdu į problemą pažvelgta visapusiškai. Darbe keliama hipotezė, jog universitete asmeninės karjeros valdymo kompetencijos ugdymas bus sėkmingas, jeigu studijų procese (mokymo, konsultavimo ir asmeninės patirties įgijimo metu) padedant dėstytojams ir karjeros specialistams bus ugdomi savęs pažinimo, karjeros galimybių tyrinėjimo bei karjeros sprendimų priėmimo gebėjimai, pasitvirtino. Asmeninės karjeros valdymo kompetenciją laiduojantys savęs pažinimo, karjeros galimybių tyrinėjimo, karjeros sprendimų priėmimo gebėjimai universitetinėse studijose gali būti ugdomi mokymo, konsultavimo bei studentų asmeninės patirties įgijimo metu. Už karjeros valdymo kompetencijos ugdymą ir plėtotę universitete atsakingi visi studijų proceso dalyviai. Apibendrinant empirinio tyrimo rezultatus, galima teigti, jog KU prie šios kompetencijos ugdymo prisideda tiek karjeros specialistai, tiek dėstytojai, tiek patys studentai. Tyrimas atskleidė, jog KU studentai šią kompetenciją yra įgiję iš dalies, padedami dėstytojų paskaitų metu, bei savarankiškai, per asmeninę patirtį. Tik maža dalis studentų asmeninės karjeros valdymo kompetenciją įgijo padedami karjeros specialistų. Į karjeros specialistus mažai studentų kreipiasi dėl informacijos apie teikiamas paslaugas trūkumo, bei dėl to, jog nejaučia poreikio tokioms paslaugoms.